Karščiai lietuviams – tai lyg vyras blogo charakterio moteriai. Kai neturi, tai ir svajoja, ir laukia, ir dienas skaičiuoja, ir gražiai puošiasi, kad tik jam patiktų, kai ateis; kai jis pasirodo, tai jau apsisukus nepatenkinta ir ožius rodo, ir zirzia ir skundžiasi, kad viskas ne taip, Dieve Dieve, visų vyrai kaip vyrai, o už ką man tokį; o kai neištvėręs išeina, tai vėl prasideda: ko jam stigo, ko jis taip pasielgė, Dieve Dieve, už ką man taip.
Bet nieko, viena audra ir vienas lietingas sekmadienis – dar ne pasaulio pabaiga ir net ne vasaros pabaiga. Jei bus graži bobų vasara (gal dabar labiau reikėtų sakyti „garbaus amžiaus senjorių vasara“), ši apžvalga jums dar pravers daugiau nei mėnesį, kai rausite į Nidą, susikrovę mantą ir vaikus, nebodami kelto kainos (seniai metas branginti, €11 yra arbatpinigiai, kokius aš palieku atbula ranka, o ne bilieto kaina) ir vadinamojo ekologinio mokesčio, €20, kuris motinai gamtai nei galvoj, nei uodegoj. Lankytojams irgi neskauda tie €20, ką tu už tiek nusipirksi, nebent „Moët & Chandon“ šampano butelį arba kokio „Mumm“, ir tai jei su akcija, o kur tu rasi tą akciją, jei net akcijos nebežymimos. Kaip apskritai reikia gyventi tokioje Lietuvoje, jūs man pasakykite?
Žinau, kažkada esu rašęs, kad blogai yra esamas ekologinis mokestis, kad seniai metas nuo kiekvieno automobilio po €50 jamt. Dabar atsiprašau, nes klydau, reikia ne po €50 skaičiuot, o po €150 arba dar geriau – €250, ir tokiu būdu mes surinksim per sezoną mažiausiai €25 milijonus eurų, ir aš jau žinau, kaip juos panaudoti.
Išvaikyt velniop visą paminklosaugą, atleisti darbuotojus, išmokėti išeitines pašalpas, o jų prabangų biurą atiduoti „McDonald's“ franšizei – €1 mln., bet gausim pajamų ir iš „McDonald's“, tai net išeis mažiau. Dėl konkurencijos šalia esančios Jono žuvys turės susimažinti kainas, iš ko bus nauda visiems poilsiautojams, ir mažiems, ir dideliems. Be to, bus dar vienas viešasis tualetas mieste.
Paskelbti Kuršių neriją laisva nuo blaivybės nesąmonių zona (tik vairuot negalima girtiems, o daugiau tegu viskas galima), alkoholis visą parą, nuo 16 metų (stiprusis), alus net vaikams nuo 9 metų amžiaus, jokių licencijų niekam – gali būt nors gintarų prekiautojas, nors dviračių nuomotojas, pilstyk prašau ką tik nori, tik akcizus susimokėk. Kaip tai pasiekus? Čia bus brangiau, nes reikės €2 mln. skirti „Maxima“ prekybos tinklo išplėtimui (planavimui, statyboms, atidarymo šventei), o dar reikės po €100 tūkst. kiekvienam Seimo nariui, kad priimtų atitinkamą įstatymą, 141 Seimo narys, €14,1 mln. Tai gali pasirodyti nemaži pinigai, bet pagalvokite apie akcizus, kurie suplauks į biudžetą.
Dar už €3 mln. pabaigti Nidos oro uosto rekonstrukciją, kad lėbautojai galėtų atvykti be apribojimų ir jau oro uoste įsigyti šampano ištisą parą. Stiklo, plastmasinės ir aliuminio taros miestelyje bus tiek, kad išspręs visas socialines problemas, nespės varguoliai rinkti ir nešti į taromatą, kurį mes pastatysim didelį ir patogų, vietoje savivaldybės pastato. Savivaldybės Nidai nereikia, tegu visi biurokratai kraustosi į Klaipėdą, į Rybportą, ten ir gyvenimas pigesnis, ir jie akių nebadys.
Už likusius pinigus velniop nugriauti visas malkines, skladukus, į poilsines konvertuotus garažus, o jų savininkus išsiųsti į Egipto kurortus neribotam laikui su minimaliu išlaikymu. Brangu nebus.
Kaip matote, aš viskam turiu planą, ir viskas gali veikti. Aš dar norėčiau, kad Nidos meru bent trejiems metams paskirtų mano gerą bičiulį ir puikų administratorių ir vizionierių Artūrą Zuoką, tačiau, pasakęs tai, jaučiu iš jūsų pusės tam tikrą pasipriešinimą. Tai tiek to tada.
Nedidelis restoranas „Vėtrungės“ įsikūręs Nidoje, Taikos gatvės apačioje, prie „Caffeine“ – ten, kur netoliese yra policija ir kažkada buvo „Swedbank“ skyrius, kurio labai pasiilgstu. Ar žinote, kad buvo laikai, kai naują banko kortelę galėdavai užsisakyti Vilniuje, ir ją atiduodavo Nidoje, jei to pageidaudavai? Kurjeris atveždavo. Buvo auksiniai laikai, kurių, deja, nebebus.
Bet auksiniai laikai visam laikui neišeina, jie tik keičiasi: kažkada svajojau, kad Nidoje bus geras gyvenimas, kai galima bus gauti normalius amerikietiškus pusryčius, tai yra, Benedikto kiaušinį. Tai va klausykit. „Vėtrungėse“ Benedikto kiaušinį (€7) galima gauti visą dieną, ir jis puikus: geltonas, kaip paplūdimyje besileidžianti saulė, trynys; teisinga bandelė, šoninė, padažas nei per sūrus, nei per rūgštus. Ir aš visa tai valgau Nidoje? Nidoje? Kur įprastinis standartas yra žvejo vyniotinis (suvyniotas žvejas su kečupu), raganų suktinukai (iš smulkintų raganų) ir aplietas sūriu su ananasu kokletas „Jūratė ir Kastytis“? Redaktoriau, netaisykite. Ne kotletas. Būtent, žinokite, kokletas. Kaip ir pjaustnys. Nuo žodžio „pjaustnyti“.
Silkė matje (€7,90) – jėga. Tuno kapotinis? Puikiausias tuno kapotinis (€13). Ir vėl stebuklai. Nidoje (Nidoje!) pagaliau galima nusipirkti žuvies, ir nebūtinai šaldyto uoto, oto ir šiknauodegės tilapijos, pagautos prieš penkerius metus Kinijoje ir plukdytos per pasaulį baržomis, kurias irkluoja vergai iš Šiaurės Korėjos, kad būtų pigiau. Geras, gražus, rausvas tunas, tvarkingais gabaliukais, su teisingu padažu. Dar už tą padažą gavau velnių iš draugės, nes mudu dalijomės tą patiekalą draugiškai perpus, ir aš tikrai suvalgiau net mažiau, nei pusę to tuno, bet su padažu pasielgiau savanaudiškai ir suvalgiau (ji taip teigė) daugiau nei pusę. Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Sakau, galim užsisakyti dar padažo, bet mano pasiūlymas buvo atmestas. Tos moterys.
Ir aš dar jums ką norėjau pranešti, kad tame restorane dirba geriausia Nidos padavėja. Nežinau jos vardo – tai tiesiog paklauskite, kuri jūsų aptarnavo Užkalnį ir jo draugę, ir tai bus būtent ta padavėja. Ji man pagal specialų užsakymą padarė mano mėgstamiausią meksikietišką gėrimą – alus perpus su pomidorų sultimis. Toks Amerikoje vadinasi „Čelada“. Tiesa, pagal planą dar reikia ir geldelių sultinio šaukštelio, ir „Tabasco“ aitriųjų pipirų padažo, bet mes pakeitėme „Tabasco“ Vusterio padažu (ne „Vorčrsteršyro“, taip niekas netaria anglakalbiame pasaulyje, gerbkime žodį), o laimo, žaliosios citrinos, virtuvėje atsirado. Oi jau tos atostogos, kas per palaima; net ir Nidoje, kur visi mane pažįsta ir kai kurie net sveikinasi, ir jie tai daro geranoriškai, ir ačių jiems už tai. Redaktoriau, netaisykite „ačių“, čia tokia nauja rašiba, pamatysite, jau visai netrukus tai bus įteisinta. Ir žodžio „rašiba“ netaisykite.
Dviese už pusryčius sumokėjome €54,23, palikome €62, nes arbatpinigiai, ir net nepamatėme, kad aptarnavimas jau įskaičiuotas, tai lyg ir išėjo 20 proc. ar kažką, kaip Amerikoje, bet ar man gaila? Man totaliai ne gaila, nes pinigai yra toks dalykas, uždirbi ir vėl turi, o štai gero aptarnavimo ir tobulo Benedikto kiaušinio taip lengvai gyvenime nerasi.
Vilniuje gal ir abejočiau, kaip turiu vertinti šį restoraną, nes jis yra savo valgiaraščiu gana konvencinis ir neraško žvaigždžių nuo dangaus; tačiau Nidoje – penkios žąsys iš penkių, ir jokių abejonių. Skubėkite, skubėkite, kol dar vasara.
Vėtrungės, Taikos g. 5, Nida. Tel. +370 698 72156. Facebook profilis.
Kasdien nuo 10:00 iki 01:00.
