Klysta tie, kurie sako, kad mūsų maža šalis nuobodi ir vienoda. Oi, ne, nevienoda. Jūs nustebtumėte, kokių kardinaliai skirtingų patiekalų galima rasti pakeliavus po regionus. Pavyzdžiui, prie Alytaus teko ragauti „Dzūkiškos bandos“... Ar žinote, kas tai? Pyragas? Bandelės? Blogas spėjimas. Pasirodo – nuo seno šiame krašte populiarus „kugelis“, keptas pagal ypatingą receptą, krosnyje, ant kopūstlapio. Itin skanus, vertas kiekvieno nuvažiuoto kilometro. Tikriausiai būtent atstumais reikėtų matuoti kulinarinių kelionių kainą.

Galima į maisto kelionę leistis ir ne dėl skonio, bet dėl įdomumo. Dažnai žmonės manęs paklausia, kur valgiau įdomiausius šaltibarščius. Ir tada aš juos nustebinu. Visai netoli sostinės – Trakuose. Ten, vienoje kavinėje juos „paduoda“ tarsi tai būtų ne sriuba, o klubinis kokteilis, koks nors „Sex on the beach“.

– Ar ne „ant vandens“ tie jūsų šaltibarščiai? – pažvelgęs į aukštą mėgstamos rožinės sriubos kainą paklausiau padavėjos. Išsigandau ar tikrai verta mokėti 5 eurus.
– Baikit juokus, jokio vandens, kefyro pagrindu, – atšauna ji man. Užtikrintai, su poza.
Užtrunka pusvalandį ir pagaliau pristato užsakymą.
– Oi, kas tai?! – pamatęs vaizdą dubenyje klausiu jos.
– Ledukai! – nepasimeta padavėja.
– Nesuprantu, kokie ledukai? Kas per ledukai šaltibarščiuose?
Nu taigi pas mus labai daug užsakymų, virėjos nespėja gaminti šaltibarščių, todėl, kad jie atšaltų, deda ledukus, tokius kaip kokteiliuose būna.
– Bet juk ledukai iš vandens, sriuboje grynas vanduo... O jūs man sakėte, kad šaltibarščiuose jo nėra, – imu aiškintis santykių.
– Nusiraminkite, o kur dar jūs gausite šaltibarščių su ledukais? Tik Trakuose. Atsako ji man ir užtikrinta savo teisumu nužingsniuoja nuo staliuko.
Tikra tiesa, pagalvojau sau. Ir nuo to laiko šią istoriją pasakoju draugams. Ir jeigu tik būnam Trakuose, visi paprašo parodyti tą kavinę. Ir ką jie padaro? Būtinai užsisako šaltibarščių, nes ir patys nori pamatyti tokią „egzotiką“. Bet su ledukais jie būna tik tomis dienomis, kai žmonių srautas didesnis.

O dabar apie Panevėžį, miestą, kuriame skonis susijungia su įdomumu. Būtent čia prieš kokius dešimt metų pirmą kartą pamačiau man (vilniečiui) niekur nematytą pavadinimą „Čičinsko kepsnys“. Iš pradžių kavinėje, po to šaldytais pusfabrikačiais prekiaujančioje parduotuvėje.

Ir kai kiekvieną kartą nustebdavau, kad šio patiekalo siūlo visi miesto restoranai ir kavinės, vietiniai panevėžiečiai manęs nesuprasdavo. Jie „čičinskus“ valgo nuo vaikystės, su įvairiausiais garnyrais. Kiekviena šeima turi savo receptą.

Po to juos dar mačiau Utenoje, Rokiškyje, Pasvalio rajone. Ir tada žmonės man paaiškino, kad tai ypatingas, tik Aukštaitijoje atrandamas mėsos ir tešlos gaminys.

Praėjusį savaitgalį vietoj kelionės į Turkiją nusprendžiau savo draugus palepinti kelione į Panevėžį. Juos, niekada ten nebuvusius, pirmiausia nustebino socialinė šio miesto reklama. Kuri iš lauko reklamos stendų tarsi šaukia: MIESTAS MIRŠTA, BET MES NELEISIME JAM NUMIRTI!

Štai viena iškaba madingai, hipsteriškai su grotažyme #TapkPanevėžiečiu. Kita, nuo emigracijos ištuštėjusiose miesto gatvėse sukelia liūdną šypseną, joje rašoma: „Panevėžys vienija ir taškas.“

Bet ne į reklamas pasižvalgyti mes atvažiavome, o pavalgyti. Pasiūliau išbandyti jau minėtų Čičinsko kepsnių, tokio paties pavadinimo restorane „Čičinskas“, kur, galvojau, kepsniai bus firminiai, geresni nei kitur.

Čia pradžiugino kainos, kurios perpus ar net trigubai mažesnės nei sostinėje. Pavyzdžiui, porcija cepelinų – 3,50 Eur, parūkyta kiaulės karka su troškintais kopūstais, bulvėmis ir padažu – 1,80 Eur. O štai „čičinskai“ bene brangiausi – 6,90 Eur visa porcija, 4,50 Eur pusė porcijos. Valgiaraštis skelbia, kad šis „firminis“ restorano patiekalas šioje vietoje „karaliauja“ jau 30 metų.

– Kas tas Čičinskas, gal jūsų restorano savininkas? – paklausiau padavėjo.
– Tikrai ne savininkas. Yra kažkokia legenda, bet aš jos tiksliai nežinau, – atsakė jis man.
– Kuo susijusi legenda, restoranas ir kepsnys? – toliau maisto detektyvą bandžiau spręsti aš.
– Nuo seno taip yra, – atsakymą dėjo padavėjas. Ir perspėjo, kad firminio patiekalo teks palaukti, nes „virtuvė“ juos gamina ne iš užšaldytų pusfabrikačių. – Viską nuo nulio gamins, reikės kantrybės, bet bus skanu, – kalbėjo jis. Ir po pusvalandžio ar keturiasdešimties minučių ant stalo patiekė didelę lėkštę su gana nepadorios formos kepsniais.
– Banditai iš Tulpinių gaujos tokių tikrai nevalgytų, – bandžiau pajuokauti.
– Valgydavo, dar kaip valgydavo, – nuleido mane ant žemės padavėjas.
Lėkštėje gulėjo itin paprastai sudėta kompozicija, tarsi valgykloje. Prie milžiniškų, alaus butelio dydžio kepsnių iš tešlos dvi skiltelės pomidoro, keturios riekelės agurko, šaukštelis kopūstų salotų, šaukštelis marinuotų svogūnų ir kečupo. Kepsnių skonis ir kvapas priminė čeburekus arba beliašus. Kuo šis patiekalas ypatingas? Skoniu – niekuo. Gal tik forma ir pavadinimu.

Atsakymą apie legendinį miesto patiekalą man pateikė kitas, su restoranais nė kiek nesusijęs žmogus, panevėžietis pensininkas Virgilijus Kakarieka. Apsiskaitęs vyras net nostalgiškai susigraudino užklaustas, gal žino, kas gi tie „čičinskai“.

„Pasak legendos, prie Panevėžio, Upytėje, šeimininkavo žiaurus ponas Čičinskas, kurį dievai nubaudė ir jis prasmego po žeme kartu su visu savo dvaru. Iki šiol liaudies dažnai lankomas Čičinsko kalnas prie Upytės miestelio, Panevėžio rajone.
Apie 1975 metus Panevėžyje buvo pastatyta aludė, kuri dar „negimusi“ liaudyje pakrikštyta Čičinsko alude. Tarp kitko, aludė šiuo vardu oficialiai nesivadino niekada, nes sovietmečiu kreivai buvo žiūrima į tautines legendas. O būtent šioje aludėje, ir niekur kitur, buvo kepami įžymieji Čičinsko kepsniai. Recepto autoriaus nežinau, tačiau patiekalas tikrai labai originalus ir forma, ir skoniu.

Tikras Čičinsko kepsnys buvo gaminamas taip: mėsos faršas su gana aštriais prieskoniais būdavo suvyniojamas į labai plonai išmuštą kiaulienos nugarinę, tarsi padaroma dešrelė. Tas darinys būdavo apsukamas tešlos spirale, ko gero, čeburekine tešla, ir verdamas aliejuje. Patiekiamas karštas su marinuotais svogūnais ir juodomis alyvuogėmis su kauliukais.

Štai tokie buvo pirmieji originalūs Čičinsko kepsniai. Prie aludės kiekvieną vakarą stovėjo eilės žmonių, norinčių jų paragauti su alučiu. Vėliau kepsniai išsigimė“, – papasakojo ponas Kakarieka ir pridūrė, kad dėl šių kepsnių į buvusią aludę, dabartinį restoraną, jau senokai niekas nevažinėja. Dabar Čičinsko kepsniai tokie patys visoje Aukštaitijoje. Kai kur net skanesni ir pigesni.

Parduotuvėje Pasvalio rajone pavyko rasti šaldytus čičinskus, 450 g pakuotės kaina 1,45 Eur.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (101)