Taip, teisingai – kulinarinis Lietuvos paveldas gali maloniai nustebinti ne vieną. Taigi leiskitės į kelią ir paragaukite tikros žuvienės, bulvinės bandos ar smaližių mėgiamos baumkucheno šaltkošės.
Net 100 nuo seno lietuvių gaminamų patiekalų ir jiems atstovaujantys kraštai bei žinomų kraštiečių pasakojimai sudėti į tik ką išleistą knygą – „Kulinarinės kelionės“.
Apie naują pakeliauti po savą kraštą ir paragauti tradicinių patiekalų kviečiantį gidą kalbuosi su dviem jo bendraautorėmis, mano kolegėmis – DELFI žurnalistėmis Giedre Armalyte ir Lina Mustafinaite.
– Trumpai pristatykite pačią knygos idėją – kam ir kodėl kilo mintis išleisti tokią knygą?
Lina: Vieną dieną man paskambino iš leidyklos „Terra Publicum“ ir pasiūlė prisidėti prie knygos apie kulinarines keliones po Lietuvą rengimo. Idėja man pasirodė labai įdomi – pakalbinti žinomus žmones apie jų gimtuosius kraštus ir paprašyti jų prisiminti mėgstamiausius vaikystės valgius.
Knygoje yra penkiolika įdomių pasakojimų apie gražiausius Lietuvos kampelius, pačių pasakotojų atrastus ir išvaikščiotus, o taip pat daug įvairiausių tradicinių lietuviškų patiekalų.
Giedrė: Mėgstantys keliauti sutiks – svečią šalį geriausiai pažinsi per maistą, pokalbius su vietiniais. Tačiau daugelis mūsų taip gerai nepažįstame ir savo gimtosios Lietuvos, ką čia kalbėti apie užsienį. Prisipažinsiu, kad man Lietuvos žemėlapyje yra du ryškūs taškai – gimtieji Dovilai ir Vilnius. O kiek visko yra tarpinėse stotelėse! Tą ir stengėmės sužinoti, pačios kaskart nustebdamos.
Tai ne pirma tokio žanro knyga, tačiau kiekvienas mūsų kalbintas pašnekovas savaip nuspalvino pasakojimą. Na, pavyzdžiui, Virgilijus Alekna kilęs iš Terpeikių. Veikiausiai niekada į galvą nešautų mintis ten nuvykti, tačiau kai pusę pasaulio išmaišęs sportininkas itin nuoširdžiai pasakoja apie ten augančius ąžuolus, kuriuos vos keturi vyrai apglėbia, susimąstai – kodėl gi šiltą vasaros savaitgalį neįtraukus šios vietovės į savo maršrutą.
– Kam skirta ši knyga – labiau keliautojams ar gero maisto mėgėjams?
Lina: Ji skirta visiems, norintiems pažinti Lietuvą. Juk maistas taip pat yra kultūros ir paveldo dalis. Pavyzdžiui, jei keliauji į Žemaitiją, būtina paragauti kastinio arba cibulynės, jei lankaisi pajūry, verta paieškoti kuršiškos žuvienės ar rūkyto ungurio. Knygoje kiekvienas keliaujantis po Lietuvą ras patarimų, kokias vietas verta aplankyti, kokių patiekalų paragauti, kur jų rasti, o norintiems vėliau išbandyti tuos patiekalus namuose pateikti autentiškų patiekalų receptai.
Giedrė: Šiandien yra madinga valgyti kitų šalių virtuvės gardėsius – itališki makaronai, meksikietiška sriuba, graikiškos salotos ir pan. Kol nesidomi, gali atrodyti, kad lietuvių virtuvė „sunki“ – esą dominuoja vien bulvės, mėsa ar grietinė. Tai visiška netiesa. Mūsų patiekalai gali būti ir labai įmantrūs, ir gaivūs, ir persmelkti tradicijų, tačiau kartu jų gausa leidžia kasdien save ar artimuosius stebinti vis naujais šedevrais. Labai įdomu ir tai, kad skirtingi Lietuvos regionai turi pasiūlyti labai skirtingų idėjų – nuo žuvies iš pajūrio iki Dzūkijos grybų troškinių.
– Kaip atsirinkote maršruto sustojimo vietas? Kuo tos vietos ypatingos?
Lina: Aprašytos gražiausios Lietuvos vietos, bet pašnekovai daug papasakojo ir apie tokias vietas, kurios galbūt nėra įtrauktos į kitus kelionių vadovus. Pavyzdžiui, mano kalbinta dainininkė Aistė Smilgevičiūtė tikrai gerai pažįsta savo gimtąją Plungę. Besilankantiems prie Platelių ežero ji pataria pasivaikščioti jos mėgstamu taku į Šventorkalnį – ežero pusiasalį, kur buvo senoji Platelių gyvenvietė. Ją ir legendomis apipintą Pilies salą jungė ąžuolinis tiltas, kurio poliai dar tebestovi ir juos galima matyti skaidriame vandenyje plaukiant valtimi. Nežinau, gal vietiniai gerai žino tokius dalykus, bet aš nesu ten buvusi ir man tikrai būtų įdomu pamatyti Šventorkalnį ir seno tilto liekanas vandenyje.
– Knygoje daugybė tradicinių skirtingų kraštų receptų. Ar tikrai kai kurie jų, nors ir gaminami nuo seno, gali būti visiškai negirdėti kitame regione gyvenančių lietuvių?
Lina: Knygoje yra daugiau kaip 100 tradicinių lietuviškų receptų, bet galima rasti ir karaimų bei totorių patiekalų. Bent jau aš išgirdau daugybę man iki šiol negirdėtų ir net labai egzotiškai skambančių patiekalų pavadinimų: pusmarškonė košė, kiunkė, šmotalas, grikinė babka, kunkolynė.
Giedrė: Aš kilusi iš Žemaitijos, tad, natūralu, man buvo daug naujų receptų – aukštaitiška aguonų sriuba su skryliais, dzūkiškos bulvinės bandos ar totoriškas „Arbūznikas“. Bet čia sudėtinga vertinti vien per savo prizmę – jei kažkieno giminė buvo plačiau išsisklaidžiusi, didelė tikimybė, kad jų meniu neribojo geografinės regionų ribos.
Knygoje gausu ne tik „sausų“ receptų, tačiau ir platesnių aprašymų. Pavyzdžiui, daugeliui Kėdainiai asocijuojasi su agurkais, tačiau turbūt mažai kas žino, kad juos šiame mieste ir apylinkėse išpopuliarino žydai. Dar XIX a. jie ėmė verstis agurkų auginimu, daržininkai mieste ir jo apylinkėse triūsė visą vasarą, o užauginta produkcija buvo parduodama ne tik Lietuvoje, bet ir vežama į užsienį. Agurkų eksportą labai paskatino 1871 m. šalia Kėdainių nutiesta geležinkelio linija ir 1896 m. iš šio miesto išriedėjo net 38035 kg agurkų.
– Ar buvo patiekalų, kurie nustebino jus pačias, skambėjo labai jau egzotiškai?
Giedrė: „Ešpešmak“, šaltanosiai, buzaitė – tik keli pavadinimai. Nors mano mama yra tikra kulinarė ir kaskart nustebina naujais šedevrais, man pačiai buvo labai įdomu skaityti apie Lietuvos didikų valgius, tokius kaip gruzdinta pastarnokų košė su peletrūnų grietine, balandis, aplietas juodųjų serbentų ir raudonojo vyno padažu, ledai su šakočio trupiniais ir daug daugiau.
Lina: Mano močiutė buvo dzūkė, vaikystėje ji gamindavo mums skanius pyragus, žagarėlius, blynus. Man buvo labai įdomu sužinoti daugiau dzūkiškų patiekalų receptų. Gal skambės keistai, bet tik neseniai atradau žemaitišką kastinį. Taip skanu valgyti jį su bulvėmis. Tikrai reikės pabandyti pasigaminti jį namuose. Žinoma, buvo labai įdomu sužinoti ir kas yra šmotalas. Pasirodo, tai yra labai lengvai pagaminamas patiekalas iš bulvių ir grietinės. Jo receptą rasite knygoje.
– Papasakokite apie savo herojus. Ar lengva buvo surasti kiekvieno krašto ambasadorių ir ar jie dar nenukirtę savo šaknų?
Lina: Visi labai noriai pasakojo apie savo gimtuosius kraštus. Įsiminė gamtininko Selemono Paltanavičiaus pasakojimas. Atrodo, kad jis išvaikščiojo kiekvieną savo gimtojo Marijampolės rajono kampelį. Taip gražiai ir vaizdingai jis papasakojo apie Suvalkijos pakraštį palei Nemuną, kad norisi pačiai nuvažiuoti ir susirasti kiekvieną jo paminėtą vietą ar objektą.
Giedrė: Klausytis, kaip meiliai žmogus pasakoja apie savo gimtinę – viena gražiausių patirčių. Mūsų kalbinti žmonės yra tikri savo krašto ambasadoriai ir geri pavyzdžiai mums visiems – kaip derėtų pažinti gimtąsias vietas, jomis stengtis sudominti aplinkinius. Štai, pavyzdys: „Nida augina tave ne kaip poilsiautoją, bet skiepydama meilę gamtai, toleranciją, estetikos pojūtį, buvimą laisvu žmogumi, kuris turi draugystę su vėju. Nida augina tave kaip savo gyvenimo menininką“, – sako 28-erių Justė Zinkevičiūtė, paklausta apie savo vaikystę gražiojoje Kuršių nerijos gyvenvietėje.
Nebūkime savo šalyje tik turistai.
