Tiesa, po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje bei itin įžūlaus rusų aviacijos elgesio prie NATO oro erdvės tie šiaudiniai analitikai prikando liežuvius ir toliau krapšto smakrus savo kairuoliškose universitetuose, tačiau daug kam vis dar atrodo, kad jogurto ir sviestuko parduotume daugiau, jei pasitiestume prie Rusijos durų, kaip nuolankūs kilimėliai. Ką tai bendro turi su kinų restoranu Vilniaus Senamiestyje?
Tik vieną dalyką. Kinų virtuvė į Lietuvą atėjo ne organiškai, o per Rusiją. Tai įvyko prieš ketvirtį amžiaus, kinų verslininkai plėtėsi (kol kas tik restoranais, bet ateis laikas, jie ten statys ir savo miestus) į bekraštes Rusijos erdves, ir, būdami talentingi, elgėsi lygiai taip, kaip ir turi elgtis verslininkai: prisitaikė prie rinkos. Rusų rinkai nereikėjo tikrai egzotinio, kitoniško maisto: jiems patiko saldus, tirštas, su gausybe krakmolo marmalas, kur galima buvo prisivalgyti pigiai ir kartu dar ir pasijusti aukštesnės rasės žmogumi, gal net ir rafinuotu, nes juk buvai pas kokius tai užsieniečius vakarieniauti. Tai buvo tokia švelni egzotika (jokių ten gyvačių ar kačių), kaip kažkada visiems sovietiniams žmonėms buvo gruzinų maistas ir viščiukas „Tabaka“. Lyg ir užsienietiška, bet negrėsminga.
Sėkmingi kinų verslininkai įsitvirtindavo Rusijoje, mažiau sėkmingi brovėsi toliau į Vakarus, ieškodami laimės Baltarusijoje ir Lietuvoje. Taip mes ir gavome tą kinų virtuvę, kurią turėjome ligi šiolei, visus tuos auksinius drakonus ir geltonas upes - viskas labiau vienoda, nei gedulingi pietūs provincijos kavinėje, visur tirštai privaryta krakmolo ir cukraus, ir skonio stipriklių sunaudojama daugiau, negu tualeto valiklių restorano sanitariniame mazge (dažnai kinų restoranų tualetai primena filmus apie karą - tai kas, kad čiaupai ir plytelės liko nuo tų laikų, kai lietuvius vežė į Sibirą, nedideli ponai esate, tiks jums ir tai).
Būtent todėl lietuviai, nuvažiavę paragauti kinų maisto Londone arba Čikagoje, neregėtai stebėdavosi - girdi, čia viskas visai ne kaip pas mus. Tikrai ne. Todėl, kad Londone ar Čikagoje virėjas dar prisimena Tėvynę, o jo klientūros didelė dalis yra kinai, kurie už tokį prastą kinų maistą, kokį duoda Lietuvoje, persmeigtų restorano savininką bambuko lazdelėmis.
Tai galite įsivaizduoti, koks buvo didis mano džiaugsmas, kai sostinėje, kur anksčiau buvo tokia keista italų kepykla, atsidarė kinų restoranas neištariamu pavadinimu („Leaye“) ir, atrodo, bando būti kitoks nei kiti. Tai mes ir pažiūrėjome, kaip jiems sekasi. Patys save jie vadina „modernios ir autentiškos kinų virtuvės restoranu“, kas nėra negirdėtas dalykas, tik jokie kiti kinų restoranai taip savęs nevadina.
Nors valgiaraštis nemažas (kinų restoranų su trumpais valgiaraščiais tiesiog nebūna), bet tikrai pasirinkimas kitoks negu jau aptartuose raudonuose vartuose ir geltonuose bambukuose.
Sugebėjau rasti kinų patiekalą, kurio nebuvau kitur ragavęs - plonytės bulvytės, sudrožtos siūliukais, kaip morkos. Nors bulvė nėra labiausiai kinus reprezentuojantis patiekalas, bet tas dalykas buvo nesustabdomai patrauklus - kad ir kiek beimtum, norėjosi dar.
Gruzdinti tešloje vištienos gabalėliai buvo visiškai jokie - jų galėjo nebūti, nieko nebūčiau praradęs.
Vištienos sparneliai tirštame padaže nenuvylė. Nežinau, kodėl man taip patinka šis patiekalas, kurio neįmanoma švariai valgyti - paskui reikia ne tik valytis servetėlėmis, o paskui dar ir plautis rankas. Bet valgėme ir karpėme ausimis iš džiaugsmo.
Ploni Singapūro lakštininiai (gerai, galite vadinti juos makaronais) su jūros gėrybėmis buvo tikrai geresni, nei bet kada yra tekę valgyti Lietuvoje tokio tipo patiekalą: neperkrauta riebalais, ir jūros gėrybių daug, ir jos kokybiškos.
Ne, čia ne šiaip naujas kinų restoranas. Čia tikra atgaiva, nes pagaliau tai nėra ankstesnių nesąmonių kartojimas ir postsovietinio palikimo metastazė.
Sriuba su plūduriuojančiu kiaušiniu buvo tiršta ir kvapni ir tokio dydžio porcija, kad jautėmės paragavę tik po kelis šaukštus. Visko liko daug, ne tik sriubos. Ne todėl, kad neskanu, o todėl, kad nežmoniška maisto gausa.
Skaniausias patiekalas man buvo aštri Siuano jautiena su čili pipirais. Tai patiekalas, kurį kinai dažnai siūlo visame pasaulyje, bet čia ji buvo ne tik estetiška, bet puikiai subalansuoto stipraus skonio su stipriu aštrumu. Didžiulė sėkmė. Tik nesitikėkite, kad galėsite porciją suvalgyti vienas.
Apie desertus jau net ir pagalvoti negalėjome.
Sumokėjome už tokį nežmonišką kiekį 54.90 EUR ir dar arbatpinigius, ir ant stalo pasiliko du trečdaliai visko, ką buvome užsisakę. Gerai, jei ne trys ketvirtadaliai. Už tiek pinigų galėjo pavalgyti dešimt Užkalnių. Padavėja labai siūlė įdėti maisto į namus, bet tiesiog iš patirties žinau, kad nėra nieko labiau nuviliančio, nei šiek tiek pašildytas kinų maistas, parsineštas į namus iš restorano, nes atliko nuo pietų.
Tačiau gaila išmesti, kai kur nors yra alkanų žmonių, todėl visgi nusprendėme, kad tegu viską tvarkingai sudeda, su įrankiais ir servetėlėmis, ir nunešę palikome visą likusį maistą Senamiesčio benamiams.
Ar yra, prie ko prisikabinti? Aptarnavimo prasme restoranui dar stengtis ir stengtis. Pavyzdžiui, kai tu sėdi ir skaitai meniu ir jį aptarinėji, nereikia eiti kas dvi minutes ir klausti, gal jau išsirinkote. Aš kai išsirinksiu, tai jums pasakysiu. Jei jums labai nepatinka, kad aš ilgai renkuosi (nors visai neilgai, aš šiaip pakankamai greitas rinkikas), aš galiu kitą kartą pas jus neiti, jeigu ką. Yra ženklų, kurie pasako apie situaciją: pavyzdžiui, jei du svečiai dar laiko meniu rankose ir kalbasi apie patiekalus, reiškia, jie dar neišsirinko. Mokykitės stebėti aplinką ir sužinosite daug paslapčių.
Puiki virtuvė, puiki vieta, o aptarnavimas, tikiuosi, dar pagerės. Keturios žąsys iš penkių.
„Leaye“, Dominikonų g. 16, Vilnius. Tel. +370 688 55025.
Kasdien nuo 11:00 iki 22:00.
