Birželio pabaigoje sukaks 10 metų, kai Seime buvo priimtas Tautinio paveldo produktų įstatymas, užtikrinantis tradicinių amatų valstybinę apsaugą, ir pradėta gryninti Lietuvos tautinį paveldą. Lietuvoje šiuo metu priskaičiuojami 2895 produktai – dirbiniai ar maisto patiekalai, paženklinti tautinio paveldo ženklu.
Ekspertai nuogąstauja, kad lietuviai su jais per mažai susipažinę, nesugeba įvertinti, juo labiau – kaip didžiausią turtą perduoti iš kartos į kartą.
Prisimintume švęsdami
Vienas iš būdų populiarinti mūsų paveldą – įsimintinų dienų sąraše pridėti dar vieną svarbią dieną – Tautinio paveldo dieną. Šiai dienai inicijuoti restorano tinklas „Bernelių užeiga“ surengė diskusiją, kurioje dalyvavusi etnomuzikologė, radijo ir TV laidų vedėja Zita Kelmickaitė, Žemės ūkio ministerijos, Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Regina Voverytė-Šimkienė, Tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijos ekspertė, Kauno technologijos universiteto Maisto mokslo ir technologijos katedros vedėja dr. Loreta Bašinskienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė ir kitos ekspertės vieningai pritarė, kad tokia diena įsimintinų dienų sąraše padėtų šviesti visuomenę ir populiarinti tautinio paveldo ženklą.
Į diskusiją susirinkę ekspertai pritarė, kad tautinio paveldo ženklas turėtų būti stipriau viešinamas. Anot gamintojų, retas supranta šio ženklo vertę, nors praeinamas ilgas ir nelengvas kelias, kol gaminys yra sertifikuojamas, t.y. pripažįstamas jo autentiškumas, tradiciškumas ir kilmė.
„Lietuvos Tautinio paveldo diena būtų galimybė garsiau kalbėti apie tautinio paveldo reikšmę, ypač kai panašios dienos neturime. Kalendoriuje yra prieštaringas asociacijas keliančių Šviesiaplaukių, Miego, Bučinių dienų, tačiau yra ir labai reikšmingų Lietuvai datų, kaip Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Lietuvos vėliavos diena. Svarbu nenupiginti šios dienos prasmės ir tinkamai ją paminėti, įtraukti bei sudominti visuomenę“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Violeta Dubnikienė.
Daugiausia paveldėjome iš valstietiškos virtuvės
Anot Z. Kelmickaitės, šiandien ypač populiaru kalbėti, kad mūsų palikimas – tai bajorų, kunigaikščių stalas: įdaryti paršeliai, fazanai ar kepta jautiena. Tad ekspertai siekė atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis mūsų paveldas: bajoriškoji ar valstietiškoji kultūra ir kaip giliai turime ieškoti savo tradicijų?
„Savo paveldo galime ieškoti jau nuo XVI amžiaus, kai Lietuvoje gyveno kunigaikščiai, bajorai, dvarininkai. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad bajorai turėjo ir migdolų, ir apelsinų, bet tos diduomenės buvo tik 4 procentai. Jie valgė ir tuos pačius barščius, bet didelę jų raciono dalį sudarė įvežtiniai produktai. Tuo tarpu valstiečiai neturėjo pasirinkimo, tad valgė, ką užsiaugino. Vadinasi, tikrasis mūsų paveldas yra valstietiškas. Žinoma, galime pristatyti ir bajorišką virtuvę, tačiau tai nėra kulinarinio paveldo pagrindas“, – sakė etnologė N. Marcinkevičienė.
Tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijoje dirbančios specialistės pridūrė, kad kunigaikščių, dvarų virtuvių kulinarių patiekalų autentiškumą įrodyti netgi lengviau, nes tarnai surašydavo receptus inventorinėse knygose, tuo tarpu valstiečių receptai keliavo iš lūpų į lūpas ir žinomi tik tam tikruose regionuose.
Dėl regionų skirtumų kai kurie nuo seno vienur mėgstami patiekalai taip ir nepaplito po visą šalį, pavyzdžiui, žemaitiškas kastinys ir bulvės su patarmasu ar Zanavykų krašto duonzupė.
Autentiško skonio išgauti nebeįmanoma
Pasak R. Voverytės-Šimkienės, atsitinka ir taip, kad produktais, kuriems suteikiamas sertifikatas, vėliau tenka nusivilti, tad Žemės ūkio ministerijos koordinuojamas Tautinio paveldo skyrius turėtų vykdyti griežtesnę kontrolę šiems produktams ir jų kūrėjams. „Juk suteiktas ženklas yra kokybės ženklas, tad privalome ją saugoti“, – sakė ekspertė.
Šiuo metu tautinio paveldo gaminiai ženklinami pagal dvi A ir B kategorijas: A kategorijos žalias tautinio paveldo ženklelis reiškia, kad produktai tiksliai atitinka autentiškus tautinio paveldo produktų pavyzdžius, kurių sukūrimo procese yra naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo, o B kategorijos raudonas ženklelis pažymi gaminius, artimus autentiškiems pavyzdžiams ir sukurtus naudojantis naujomis technologijomis.
Produktai turi atitikti tris kriterijus – tai istoriškumas, kilmė ir gamybos būdas. Taip pat labai svarbu, kad produktas būtų gamintas Lietuvoje ne mažiau kaip 100 metų arba buvo gaminamas prieš 100 metų.
„Dažnai manoma, kad teikiant sertifikuoti gaminį, istoriją reikia pateikti bendrinę, įvairiuose šaltiniuose publikuojamą tradicinio amato atsiradimą pasaulyje ar Lietuvoje, tačiau ekspertus visada domina šeimos istorija, amato perdavimas iš kartos į kartą ar šeimos tradicijų tęstinumas“, – pasakojo V. Dubnikienė.
Specialistės akcentavo, kad tautinio paveldo produktas negali būti gaminamas pasitelkiant šiuolaikines masinės gamybos technologijas. „Įvairūs priedai, standikliai, emulsikliai, kurie dedami, kad maistas ilgiau laikytųsi, keičia ir maisto konsistenciją, todėl patiekaluose negali būti jokių priedų. Pavyzdžiui, su įvairiais priedais duoną galima užraugti per 2 valandas, o anksčiau šeimininkės raugindavo parą ir ilgiau – tai labai keičia skonį ir net fizines produkto savybes. Įvairios maišyklės, tarkavimo mašinos šiek tiek keičia medžiagos akytumą, bet iš esmės įtakos skonio savybėms nedaro“, – sakė L. Bašinskienė.
Sertifikavimo komisijos ekspertams tenka pripažinti, kad keičiantis produktų kokybei, netgi mėsai, kuri šiandien yra kitokia dėl pasikeitusių pašarų, galime pagaminti tik autentiškam skoniui artimus produktus.
