Tos kavinės yra tinkamos tik gedulingiems pietums ir krikštynoms, ir todėl ten būna tik gedulingi pietūs ir krikštynos.
Kai kur sugeba mišrainėms naudoti majonezą, skiestą (dėl pigumo) įvairiais neįtikėtinais dalykais – sako, kalkių skiediniu, ir kur kavinės klasę parodo tai, kad pyrago „Medutis“, siūlomo desertui, ten niekas nededa ant atskiros lėkštutės: deserto lėkštutė ištraukiama iš po puodelio, kuriame patiekiama tirpi kava. Pyragas „Medutis“ yra savotiškas praėjusios epochos rodiklis. Tai konditerinė vakarykštės dienos išraiška.
Žinoma, yra fantastiškų provincijos vietų, kur erdvė nesvarbi, apdaila nesvarbi ir kur yra nuostabūs šeimininkai didele širdimi, ir žmonės myli tas vietas dėl šonkaulių, koldūnų, cepelinų ar ko nors, dėl ko tie restoranai išgarsėja ne mėnesiui ir ne dviem, o dešimtmečiams.
Tačiau dabar atsiranda nauja tendencija, kurią ne taip seniai matėme Marijampolėje, restorane pavadinimu „kamBARys“, kur specialiai viskas padaryta jaunesniam klientui, kuris dirba Vilniuje ir grįžta pas tėvukus. Miesteliuose naujus restoranus atidarinėja nebe tie, kas geru žodžiu mena valstybinį visuomeninį maitinimą (dažniausiai kiekvienas rajono centras turėjo vieną restorano tipo įstaigą baltomis staltiesėmis ir Bordo vyno spalvos pliušinėmis užuolaidomis, kur vietinis partinis ir pedagoginis aktyvas švęsdavo).
Ne, šiais laikais naujas, pakankamai drąsias vietas atidarinėja jauni žmonės, kažką matę pasaulyje ir nesibodintys užsisakyti mėsainį ir nevadinantys jo iš aukšto „bulka su kotletu“. Mėsainis ir bulvytės yra puikus laisvalaikio maistas. Visi, kas tai neigia, apsimetinėja. Galite mėsainio nemėgti, bet negalite neigti, kad jis užima svarbią vietą kulinarijos pasaulyje.
Utenoje buvau susitikime su skaitytojais (tame mieste, jei nežinote, yra viena gražiausių ir moderniausių bibliotekų šalyje, kurios globėjas aš esu ir ten net turiu savo vardinę lentyną; jaučiuosi daug pasiekęs gyvenime). Smagiausiame Aukštaitijos mieste „Food Lab“ (angliškai tai reiškia „Maisto laboratoriją“) atsidarė J. Basanavičiaus gatvėje, prie parko, ir vienintelis dalykas, kuris yra problematiškas tiems, kas atvažiuoja iš kitur, kad restorano surasti beveik neįmanoma.
Gerai, kad mes paskambinome, ir mus pasitiko, ir mojavo jau nuo durų. Pasakysiu taip: pastatykite automobilį prekybos centre ir eikite laipteliais į apačią, link parko, ir sukite dešinėn.
Maisto laboratorija apstatyta kaip tikra laboratorija: daugybė rudų vaistinės butelių, paprasti baldai ir dideli šviestuvai, kaip kokiose mokslo ar projektavimo dirbtuvėse. Stalo vandenį, pagardintą uogomis, atneša cheminiuose laboratorijos induose. Ar tai niekur nematyta idėja? Tikrai taip nepasakyčiau, bet gaivu ir smagu, o provincijos miestui – tai milijono žingsnių kelionė nuo tos liūdnos teritorijos, kur anksčiau būdavo miestelių kavinės. Utena čia kvėpuoja miestu.
Ir valgiaraštis – miestietiškas; mėgiamiausi patiekalai, įėję apyvarton Vilniuje prieš kelerius metus
„Won Ton“ sriuba (4,20 Eur) buvo pakankamai stipraus miso sultinio skonio, kiniški koldūnai su krevetėmis ir kiauliena buvo švelnūs. Tokią sriubą aš užsisakyčiau ir vėl. Tai buvo šalta diena, ir sriuba puikiai tiko.
Buffalo vištienos sparneliai (5 Eur) turbūt turėjo šiek tiek per daug tešlos, mano skoniui, bet aš čia kabinėjuosi prie smulkmenų. Pati vištiena buvo puikios kokybės, riebalų nebuvo per daug. Įsivaizduoju save ir vėl ten atėjusį ir sėdintį su draugais iš Utenos, geriantį šaltą alų ir kremtantį tuos sparnelius. Kada nors taip ir bus, kai negalėsiu vairuoti.
Jie patys daro ir padažus: man ypatingą įspūdį padarė Malaizijos ir Indonezijos virtuvėse naudojamas „Satay“ riešutinis padažas. Daugelis restoranų perka jį gatavą, čia, laboratorijoje, jo netingi pasigaminti. 1 Eur už padažą yra nebrangu ir tinkama.
Puikiai aštrūs buvo Tailando makaronai „Pad Thai“ su vištiena (6 Eur), su šviežiai papjaustytu čili pipiru.
Labiausiai man patiko kiaulienos šonkauliai (8 Eur) su puikiomis salotomis. Gyvenime būna tokių momentų, kai viskas, ko norisi, yra šonkauliai. Amerikoje tokie momentai man būna pora kartų per savaitę. Lietuvoje irgi visko atsitinka. Utenoje buvo toks momentas.
Sūrio pyragas (3 Eur) tinkamai užbaigė vakarienę (dalijomės dviese, kaip matote iš nuotraukos). Žinote, net pateikimas ant akmens čerpės, kuris Vilniuje jau tapo beveik standartiniu variantu, čia man nepasirodė banalus, o tiesiog mielas.
Aš nesigėdiju ir nesiginu, kad pasidariau šiame restorane pakankamai atlaidus ir suminkštėjo mano širdis. Jei restoranas sugeba sukurti tokią geranorišką atmosferą ir mano akys pradeda šviestis, kaip tas restorano viduje esantis ženklas, reiškia, kažką daro gerai.
Dviese sumokėjome kuklią 39,90 Eur sumą ir arbatpinigių. Grįšime ir vėl. Utenoje tai yra geriausia, ką šiuo metu esame radę. Keturios žąsys iš penkių.
Food Lab, J. Basanavičiaus g. 54, Utena. Tel. +370 682 54612. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais nuo 11:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 21:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
