Primename, kad pietums tinkamų vietų paieškas, kur dirbantiems mieste būtų galima ne tik trumpam atsipūsti, bet ir pavalgyti skaniai, greitai ir, žinoma, nebrangiai, pateikia tinklaraščio „Pietų pertrauka“ kūrėja Roberta Venclovienė, kuri jau ketvirtus metus vadovaujasi taisykle – kasdien pietauti skirtingose maitinimo vietose.
Tą dieną, kai lankiausi, buvo galima rinktis šviežių kopūstų sriubą (1 Eur), medžiotojų kepsnį su pievagrybių padažu, virtomis apkeptomis bulvėmis ir daržovėmis (3,6 Eur), virtinukus su varške ir sviesto-grietinėlės padažu (2,5 Eur). Gėrimai taip pat netradiciniai: spanguolių kisielius (0,7 Eur), gira (1 Eur) arba morkų kava (2,2 Eur).
Su kompanione užsisakėme sriubos, po kepsnį, giros ir vaikystę pas senelius kaime primenančios morkų kavos.
Ar skanu? Gardus namų maistas – tokį trumpą apibūdinimą galėčiau parašyti apie jų siūlomą meniu. Iš tiesų maistas buvo paprastas, bet tinkamo karštumo, šviežias, porcijos didelės, pateikimas elegantiškai tvarkingas. Nudžiugino, kad prie sriubos pateiktos bandelės buvo dar karštos, o prie kepsnio buvo gausu garnyro. Tik padažas galėjo būti įpiltas į atskirą indelį, nes tai man būtų leidę juo mėgautis saikingiau.
Dar labiau nudžiugino gėrimai, nes spanguolių gira tikrai nuostabi! Kadangi mėgstu girą, čia dar sugrįšiu vien tik dėl jos. Morkų kava priminė mano močiutės saldintą kavą ir buvo labai smagiai išgerta, besikalbant po antrųjų patiekalų.
Ar greita? Buvome vienintelės klientės (per tą laiką užsuko tik viena muziejaus lankytoja), tad mus aptarnavo ir maistą pristatė labai greitai.
Kas įdomu? Truputį kopijuoju muziejaus oficialų puslapį, bet reikia pabrėžti, kad Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus – pirmasis tokio tipo muziejus Lietuvos Respublikoje ir kaimyninėse šalyse. Muziejuje eksponuojami meno kūriniai, baldai, vertingos lėkštės, sriubinės, padažinės, pasidabruoti indai ir kulinarinių knygų ekspozicija, kurių didelė dalis mena XVIII–XX amžius.
O dar unikaliau, kad čia veikia smuklė, kurioje teikiami netradiciniai dienos pietūs už labai patrauklią Senamiesčiui kainą.
Interjero tikriausiai komentuoti ir nereikia – smuklė yra muziejaus dalis, tad čia pats gali pasijusti kaip eksponatas, bet pabrėšiu jų turimą labai jaukų vidinį kiemelį, į kurį, labai tikiuosi, netrukus sugrįšiu morkų ar gilių kavos.
Trumpa išvada: aš sužavėta, kad tokios vietos Vilniuje egzistuoja, ir labai tikiuosi, kad egzistuos ar šiose (dėl kurių būta audrų), ar kitose patalpose. Privaloma apsilankyti!
Atsiskaitymas galimas tiek kortele, tiek grynaisiais.
