RestoranasPaupio 12“ yra ypatingas tuo, kad jeigu žinai jo pavadinimą, tai niekada nepamirši jo adreso. Šio restorano pavadinimas yra jo adresas. Restoranas priklauso garsių Užupio gyventojų – autorės ir žurnalistės Laisvės Radzevičienės ir keliautojo ir žurnalisto Vytaro Radzevičiaus – giminaičiams. Radzevičiai yra mano draugai. Bet ar mane tai sustabdys kelyje į dar vienos apžvalgos rašymą? Manęs niekas nėra sustabdęs tame kelyje.

Kad viskas būtų kontroliuojama ir skaidrus, mudu su drauge pasikvietėme garsius draugus: autorių, interneto komentatorių ir skandalistą Saugirdą Vaitulionį, kuris niekada nedalina žodžių per pusę, ir reklamos kūrybininkę ir interneto asmenybę Dovilę Filmanavičiūtę, kad ateitų su mumis ir ragautų kartu. Kas be ko, keturių žmonių sąskaita bus didesnė (bus apie ką rašyti komentatoriams), kartu išragausime daugiau patiekalų, ir bus daugiau nuotraukų, vien nauja.

Paupio gatvė yra ta gatvė, kuri veda nuo garsiosios (arba prieštaringos šlovės, čia kaip kam pasirodys) „Užupio picerijos“ prie mažiausiai žinomo Užupio tiltelio per Vilnelę, kerta jį ir eina tolyn Belmonto link, kol nesibaigia ties Drujos gatve. „Paupio 12“ yra vis dar Užupio teritorijoje. Pastebėkite, kad nerašau „Užupio Respublikos“, nes turiu didelę alergiją tam išsigalvojimui su visa jų konstitucija ir kelio ženklais: tai yra turistinis žaisliukas, rodomas lengvatikiams. Kaip Kaziuko mugė, Venecijos karnavalas arba parlamento rinkimai Baltarusijoje – renginys, kuris įdomus tik užsieniečiams arba šiaip atvykėliams, o vietiniai tik laukia, kada praeis ta nesąmonė ir jie galės grįžti prie savo bulvinio gyvenimo.

Patalpos – restorano kaip restorano, sakyčiau, interjero jokio nėra, yra stalai ir kėdės per du aukštus ir picų krosnis pirmame aukšte. Picų krosnis yra gerai, ir apie jų picas daugiausiai girdėjau teigiamus atsiliepimus (Užupio gyventojai nešasi jas į namus), bet patys šį kartą nebandėme, gal ateis ir tas momentas, bet ne dabar.

Pirmojo aukšto interjeras
Foto: Andrius Užkalnis

Mus pasodina viršuje, turbūt todėl, kad Saugirdas Vaitulionis kalbėdamas taip garsiai rėkia ir kvatoja, kad už jį baisiau yra tik Užkalnis, kurio (tai yra mano) balsas yra toks, kad turiu atskleisti jums štai tokią naujieną. Britanijoje bent vienas iš nacionalinio transliuotojo skyrių, kuriame teko dirbti vadovu, mane už akių pravardžiavo „seržantu“, nes kai pradėdavau kalbėti, visi nutildavo. Tiesiog man tokius plaučius davė gamta. Kažkada gydytoja, tyrusi mano sveikatą, sakė: kokie dideli plaučiai, gal jūs plaukikas. Sakau, ne, tik garsiai rėkauju.

Valgiaraštis „Paupio 12“ palaimingai nedidelis, bet patiekalus geriausia būtų aprašyti taip: laiko patikrinti ir klientų pamėgti dalykai. Čia einama dėl atpažinimo džiaugsmo labiau, negu dėl kokių nors atradimų. Viskas, ką užsisakėme, buvo atlikta nepriekaištingai, tačiau buvo toks jausmas, lyg jau čia būtume kažkada buvę.

Apie užkandukus ir lašišos kapotinį nieko negaliu pasakyti. Viskas gerai. Viskas skanu. Viskas valgoma. Viskas jau matyta.

Man patiko kaulų čiulpai su duonele, raugintu agurku ir ukrainietiška (bent jau aš manau, kad ukrainietiška) krienų degtine. Kaulų čiulpai patinka ne visiems, ypač jų konsistencija, didžiausia jų mada Europoje jau praėjo, bet man tai skanus dalykas. Neprivalo visiems patikti. Nepasakysiu, kad nematyta, bet Vilniuje ne taip jau dažnai pasitaiko.

Kaulų čiulpai, duonos skrebutis, agurkas ir degtinė
Foto: Andrius Užkalnis

Keptas paštetas (foie gras) man irgi pasirodė skanus. Neišskirtinis, bet skaniai susiragavo. Kaip ir žuvis (patiko avokadai garnyre - visada į viską dėkime avokadų, tai yra kelias į ilgą ir laimingą gyvenimą), ir ėriena.

Bulvių košė buvo labai gera, šilkinė. Kiekvienas restoranas, mano galva, turi siūlyti bulvių košę, kaip garnyro variantą. Skabiausia bulvių košė pasaulyje (išskyrus tą, kurią namie pagamina mano draugė) kažkada būdavo restorane „Esperanza“ už Trakų, paskui ten pasikeitė ir restorano šefas, ir šeimininkai, todėl negaliu pasakyti, ar vis dar verta važiuoti iš Vilniaus trisdešimt tris kilometrus, kad paragautumėt ten tos košės, užsigerdami ją šampanu.

Grybai
Foto: Andrius Užkalnis

Ir dar kepti grybai, kaip garnyras. Nieko išskirtinio ar nematyto (kiek dar kartų tai pakartosiu), bet smagu, kaip sako meras Šimašius. Šokolado ledai su alvyuogių aliejumi ir druska. Desertas su uogomis. Viskas kaip sapne, ta prasme, kad viskas smagu, viskas matyta, viskas pažįstama. Žinote, tas sapnas, kur kažkas paskambina į duris, ir už jų stovi asmuo juodu apsiaustu ir su dalgiu. „Jūs pas mane? Man jau metas?“, klausiu. „Ne, registruotas laiškas“, atsako asmuo su dalgiu, ir paduoda pranešimą iš kelių policijos, kad viršijau greitį. Ir tada prisimenu, kad net neturiu automobilio. Tai mano sapnas, nežinau, koks yra jūsų.

Keturiese sumokėjome €205,60. Palikome arbatpinigių.

Ar Užupiui reikėjo tokio restorano? Ir Užkalniui reikėjo tokio restorano? Žinoma, šiaip, kuo daugiau visokių restoranų, tuo geriau.

Kiekviena vieta, kur valgiaraštis nėra laminuotas ir kur nėra maisto nuotraukų, yra sveikintina. Kiekviena vieta, kur yra virtuvė ir viskas gaminama šviežiai, o ne iš pusfabrikačių, yra geras dalykas. Kiekviena picų krosnis Vilniuje yra pliusas ir karmos taškai miestui. Jei apie dešimtį skirtingų patiekalų, tegu ir ne visai nematytų, sugeba pagaminti be priekaištų ir tvarkingai patiekti, tai jau labai gerai. Toks restoranas bet kur už Vilniaus ribų (išskyrus gal Klaipėdą) būtų, be abejonės, geriausias mieste arba vienas iš trijų geriausių. Sostinėje – tiesiog labai neblogai. Keturios žąsys iš penkių.

Paupio 12, Paupio g. 12, Vilnius. Tel. +370 676 09912. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio - nuo 11:30 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:30 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 11:30 iki 21:00.