Tiesą sakant, aš vieną kartą ten buvau valgyti omarų, kviestiniame pristatyme su kitomis žvaigždėmis, kurių iš kuklumo neminėsiu, o mano apžvalgų taisyklė tokia – aš nerašau apie pristatymuose pateikiamą maistą.
Pirmiausia, todėl, kad už jį nemoku (o rašau visada apie tai, už ką esu susimokėjęs), antra, neetiška ir netikslu restoraną vertinti pagal pristatymą, nes juk paprastas lankytojas viską gauna kitaip, nei būna paruošta specialiai organizuotoje vakarienėje. Tai nėra gerai ar blogai, tai yra tiesiog kitaip.
Bare „Foxes Lobster & Burger“ atsirado patiekalas, kuris kažkada, laisvos Lietuvos aušroje, buvo patiekiamas Ritos Dapkutės, Čikagos lietuvės ir tuometinės Aukščiausiosios Tarybos spaudos biuro vadovės, restorane „Ritos slėptuvė“, tamsiame rūsyje Goštauto gatvėje, iš kurio architektė Aušra Kaušpėdienė buvo padariusi nuostabią amerikietišką vietą, o Ritos čikagietiški prisiminimai įvedė amerikietišką tvarką (privalomai įpilamą visiems vandenį su ledu ir arbatpinigius padavėjams) ir amerikietiškus patiekalus, iš kurių garsiausias buvo Čikagos gilioji pica, kurios tekdavo laukti, kaip ir Čikagoje, apie keturiasdešimt minučių, nes greičiau ta pica paprasčiausiai negali būti pagaminta.
Paskui „Ritos slėptuvės“ nebeliko, o visiems, kas mėgsta tą keistą patiekalą, liko žiojėjanti žaizda širdyse.
Pasakyti, kad gilioji Čikagos pica yra Amerikos legenda, būtų tas pats, kas pasakyti, kad Lietuvoje žmonės šiek tiek mėgsta cepelinus ir alų. Čikagoje alpėjama ir einama iš proto nuo šių sūrio bombų, ir prie geriausiųjų picerijų: „Gino‘s East“, „Lou Malnati‘s“, „Giordano‘s“ žmonės nemurmėdami laukia eilėje net ir valandą.
Tiesa, užsisakyti picas jie gali jau laukdami, ir jas pradeda gaminti, kol klientas dar eilėje, todėl, atsisėdus prie staliuko, susitaupo laiko. Tačiau tai niekada nebūna greitas maistas, ir aš labai tikiuosi, kad greitai ir Vilniuje prie šio restorano bus eilė, ir žmonės rašysis ant delnų savo triženklius numeriukus, ir trypčios nekantraudami, kaip prie tų rinkimų apylinkių, kur vyksta išankstinis balsavimas.
Gilioji Čikagos pica atsirado, italams iš alkanų ir nelaimingų savo šalies kaimų ir miestelių atsiradus Amerikoje. Daugumas jų bėgo nuo skurdo ir vargo, ir dažnam alkis buvo nuolatinis palydovas, o atvažiavus į naująją Tėvynę, prisivalgyti iki soties jiems buvo Amerikietiškosios Svajonės dalis.
Todėl jie sugalvojo picą, kurios niekada negalėtų sau leisti Italijoje, nes tai būtų per brangu, stačiai dekadentiška: nuo pusės kilogramo sūrio (dažnai ir daugiau, priklausomai nuo dydžio), pomidorų padažas, dešra ir kiaulienos kukuliukai, svogūnai ir kitos užpildas, sudėtas į tešlos formą.
Amerikoje šias picas dažnai vadina „pizza pie“, picos pyragas, nes tai iš esmės ir yra mėsos ir sūrio pyragas. Jei nesate šio stebuklo ragavę, tikėtina, kad iš aprašymo jis jums gali pasirodyti neįdomus, tačiau žinokite, kad šios picos priverčia jas pamilti net ir tuos, kas picų nelabai mėgsta.
Dar viena paslaptis: šios picos, nors jos nėra kažin koks kulinarinis stebuklas, labai retai pasirodo už Amerikos ribų. Kodėl? Nesuprasi. Net Londone nė vienos tokios picerijos nėra, nors ten yra praktiškai visko, ir šimtai ten gyvenančių amerikiečių vieni kitų klausinėja interneto forumuose: „kur jos čia galima gauti?“ – dabar atsakymas bus: galite nuskristi į Vilnių. Arčiau niekur.
Baras „Foxes Lobster & Burger“ neatrodo, kaip picerija – keli staliukai viršuje, ir dvi patalpos tamsiame rūsyje. Interjeras atrodytų neprikaištingas, jei ne laikikliai servetėlėms, kurių boluojantys trikampėliai iškart primena provincijos kavinę „Severiutė“, kur ne tik apie omarus ir Čikagos picas turbūt nėra girdėję, ten gal ir Čikagos nežino.
Tas pats pasakytina apie valgiaraštį: nors omarų sriuba (€7) buvo dieviška, absoliutus triumfas, iš kurios skonis mušė tiesiog į nervų galūnėles ir stimuliavo laimės receptorius, bet užkandžių, išvardintų valgiaraštyje, tiesiog nesinorėjo – visiška nuobodybė.
Na, tikrai, gal kokių smagių vištienos sparnelių, ar tarkuotų amerikietiškų gruzdintų bulvių kukuliukų („tater tots“) – čia tik mano siūlymas. Matyt, visa energija suėjo į picas. Na, ir tegu. Pagrindinę idėją ir priežastį ateiti jie jau turi.
Atėjome trise, užsisakėme dvi mažas (po €10) – vieną su jautiena, kitą – su chorizo dešra (restoranas prisipažino, kad autentiškų itališkų kiaulienos dešrelių, iš kurių išlupama mėsa ir iš jos padaromi rutuliukai, jie dar negavo – aš jiems pasakiau, kur jų galima užsisakyti, ir kažkaip manau, kad gal ir šis dalykas bus išspręstas).
Mažo dydžio pica teoriškai skirta dviems žmonėms, tačiau tai turi būti du žmonės, turintys labai stiprų specialųjį pasiruošimą.
Šių picų valgymui turi būti ruošiamasi taip, kaip bėgikai ruošiasi maratonui. Normaliems keturiems žmonėms vienos mažos picos būtų tikrai pakakę.
Geroji naujiena buvo ta, kad Čikagos giliąją picą galima parsinešti namo ir valgyti ataušusią (ataušusi vakarykštė pica pusryčiams, su dideliu puoduku kavos, yra rojaus maistas ir laimės receptas, išbandykite kada nors; jei dabar raukotės, jūs be reikalo taip darote, nes dar nepatyrėte vieno maloniausių dalykų, kurį galite daryti, nepažeisdamas įstatymų ir moralės normų).
Na, ir koks verdiktas? Aš nepasakyčiau, kad Vilniaus variantas visiškai siekė geriausius Čikagos pavyzdžius – pačios forma dar ne taip gerai laikosi, kaip turėtų, ir man norėtųsi tąsesnio sūrio – tačiau padas idealus, pojūtis artimas kosminiam, ir, broliai ir seserys, jūs tatai valgote Vilniuje. Vilniuje! Per kelis tūkstančius mylių nuo Čikagos!
Trise sumokėjome €41,60 ir arbatpinigius, kas yra visiškai nebrangu šiuolaikiniame sostinės kontekste (kainos tikrai labai išaugusios, ypač geresniuose restoranuose, ir nuo to niekur nesidėsi).
Kaip įvertinsiu? O kaip jūs vertintumėt vietą, kuri į mano mylimą miestą vėl atnešė amerikietišką svajonę, kuri privertė tankiau plakti širdį ir prie kurios labai greitai rikiuosis eilės – ne, ne eilės, lankytojai išneš viską kartu su durimis, nes sykį užėjęs, jau planuosi kitą vizitą?
Aš vertinu penkiomis žąsimis iš penkių. Tai mano šių metų metų atradimas, ir aš rekomenduoju vieną kartą nueiti ir paragauti. Antrą kartą jau eisite neraginami.
Foxes Lobster & Burger, Klaipėdos g. 1-1, Vilnius. Tel. +370 613 06862. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio, nuo 17:00 iki 23:00, ketvirtadieniais nuo vidurdienio iki 23:00, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:45, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 20:00.
