Makaronai, tebūnie tai jums žinoma, yra tik vienas iš dešimčių (o gal ir šimtų) lakštinių rūšių, valgomų Italijoje, tai vadinamieji maccheroni, kurių Lietuvoje šiaipjau dažnai niekas neranda, ir kurie pateko į mūsų kalbą per anglų kalbą (macaroni, populiariausi maži vamzdeliai, gaminami Šiaurės Amerikoje), o paskui per rusų kalbą - į Sovietų Sąjungą jie pateko kaip vienas iš maisto produktų, kuriuos rusai išmoko gaminti iš amerikiečių. Lietuvoje jų oficialus pavadinimas buvo tiesioginis vertalas iš rusų kalbos: “makaronų gaminiai”.
O šiaip lakštinius geriausia vadinti visuotinai pripažintu itališku žodžiu “pasta”, kuris ir davė pavadinimą šiam restoranui, kurio net paties buvimo Lietuvoje aš nebūčiau įsivaizdavęs dar prieš dešimtį metų.
Mat kaip yra: lietuviškam charakteriui pasta yra vienas labiausiai pervertintų patiekalų. Beveik toks pat absurdas, kaip restorane valgyti kiaušinienę. Kaip galima mokėti kelis eurus už lėkštę kažko, ką iškratė į puodą su verdančiu vandeniu, palaikė ant ugnies keletą minučių ir tada sudėjo į lėkštę ir atnešė ant stalo. Pastos restoranas, lietuvišku supratimu, yra beveik toks pat absurdas, kaip koldūnų restoranas, arba koldūninė (buvo tokia viena sostinėje, Savičiaus gatvėje, ir pamažu nusivažiavo nuo fantastiškos iki labai prastos, kur žmonės koldūnų laukdavo po valandą, o paskui palaimingai užsidarė ir viskas tuo ir baigėsi, prisimenu dabar tik aš, Užkalnis, ir galbūt patalpų šeimininkai, ir tai tik tada, jei su jais neatsiskaitė už nuomą).
Pasta, vadinta makaronais, buvo vienas baisiausių standartinių patiekalų sovietinėje virtuvėje, kurio niekas nenorėdavo ir kuriuo niekas nesigardžiuodavo. Valgyklos lėkštė, ne iki galo nuriebalinta, su kotletu, kuriame didesnė pusė tūrio buvo duona, o likusi - permaltos kremzlės, ir blogos kokybės pervirtų kviečių makaronų samtis, išblyškusio numirėlio pirštų spalvos. Tai buvo sovietinės virtuvės klasika. Todėl nenuostabu, kad kai kas gali skeptiškai žiūrėti į restoraną, kurio valgiaraščio pagrindas yra pasta, o taip pat išvestiniai patiekalai: lazanija ir ravioliai.
Raviolių buvau ten valgęs anksčiau, ir man patiko, o dabar grįžau į šį restoraną per pietus padaryti apžvalgos, ir net vyno neragavau, kad jau visai skaidrus protas būtų.
Restoranas apipavidalintas maloniu kičo mišiniu: stalai ir staltiesės, kaip kur nors Italijoje šeimos restorane, vinilo plokštelių grotuvas kaip pas tikrus Vakarų hipsterius, tačiau besisukanti muzika - italų cukrinės estrados hitai maždaug iš 1987 metų, viskas, ką girdėjote ir ką džiaugėtės užmiršę: Al Bano ir Romina Power, Riccardo Fogli, Pupo ir dar galbūt Toto Cutugno, bet dėl jo nesu tikras. Visi šie atlikėjai, lazdutėmis pasiramščiuodami, vis dar atvažiuoja į Lietuvą ir į Rusiją koncertuoti (ir, tiesą pasakius, surenka didesnes arenas, nei kai kurie lietuvių atlikėjai. Čia skambančios virš makaronų lėkštės jų fonogramos neatrodo ne vietoje. Palubėje kabo sudžiauti skalbiniai: suprask, mamos virtuvė, tik ką išskalbė ir sudžiaustė. Dėl apatinių džiaustymo restorane aš drįsčiau pasiginčyti, juo labiau kad Italija - ne Lietuva, ten šilta ir niekas nedžiausto skalbinių patalpoje, ypač susijusiose su valgymu. Net lauko terasose, kur dažnai valgo italai, skalbinių nepamatysi, bet koks skirtumas, čia juk tik interjeras, ir bent jau valgytojai turi į ką atkreipti dėmesį.
Yra į ką dėmesį atkreipti ir be interjero: vitrinoje išdėliotos įvairiaspalvės pastos rūšys, kurias galima pasiimti ir išsinešimui. Virtuvės šeimininkė iš Puglijos, Italijos pietų, italas ir padavėjas, kuris mane aptarnavo (kvite parašyta "Gediminas", bet jis tikrai vadinosi kažkaip kitaip).
Man kartais taip atsitinka, kad užsisakau kažko, kas nėra mano mėgstamas patiekalas (gal ateis laikas, ir užsisakysiu kur nors net balandėlių), tai šiuo atveju užsisakiau pomidorų sriubos su jūrų gėrybėmis, ir likau patenkintas savo neįprastu pasirinkimu. Jūros gėrybių - geldelių ir kitko buvo daug, ir tos gėrybės buvo geros kokybės, sriuba buvo tiršta ir kvapni, o labiausiai man patiko mažieji aštuonkojukai (aštuonkojyčiai?), kurie Italijoje yra vadinami polpetti.
Retai užsisakinėju ir brusketą (taip, Lietuvoje ją dažnai vadina "bruščeta", taip daro tie patys žmonės, kurie sako "lambordžini", bet nekreipkite į tuos žmones dėmesio), ir čia ji man patiko - gal ne tiek pomidorais, kurie buvo labai lietuviški, žieminiai (na, kur tu vasario mėnesį Lietuvoje gausi gerų pomidorų), kiek labai geru, kandžiu, pietietišku alyvuogių aliejumi, kvepiančiu nupjauta žole ir kutenančiu gomurį.
Pagrindinis patiekalas, juodieji makaronai su jūros gėrybėmis (taglianiere ai frutti di mare), 8,90 EUR, buvo dieviški: suvalgiau viską, kas man retai būna. Tai buvo subalansuotos, geros pastos lėkštė su dosniu padažu, nė kruopelytės pervirimo, ir net balzaminio padažo su sezamais dryžis ant rožinės lėkštės krašto atrodė vietoje.
Pietūs kainavo 18,15 EUR, likau palaimingai prisiminęs Italiją (reikia jau vėl važiuoti, kaip ir kasmet), ir eisiu vėl, nes širdyje esu šiek tiek italas, gal daugiau amerikietis, bet italo manyje irgi yra. Ir tegu vėl atneša tą rožinę lėkštę. Keturios žąsys iš penkių.
La Pasta makaronų namai, Verkių g. 29, Šeimos aikštė 3. Tel. +370 671 14408. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio - nuo 11:00 iki 22:00, sekmadieniais - nuo 12:00 iki 20:00.
