Ne, pusryčiavimas mieste tebelieka mėgstamu sostinės žmonių sportu, ir pusryčių gamybos bumas yra geriausias dalykas, atsitikęs Lietuvai per pastaruosius 24 mėnesius, išskyrus, žinoma, Donaldo Trumpo išrinkimą prezidentu Jungtinėse Valstijose ir Žaliojo tilto skulptūrų išvežimą į šiukšlyną (nesakykite paveldosaugininkėms, joms pasakė, kad skulptūras išvežė remontuoti, bet mes su jumis žinome tiesą).
Todėl galite įsivaizduoti, kaip džiaugiausi, radęs savo archyvuose aplankytą restoraną, apie kurį dar nebuvau spėjęs parašyti.
Gerai, „Kablys“ nėra restoranas – tai vieta, kuri vadina save „restobaru“. Tiesą sakant, aš šiais laikais žymiai ramesnis ir tolerantiškesnis (padėjo, išties padėjo, pabuvimas Kanados darbo ir poilsio profilaktoriume), todėl sakau: tegu vadina save, kaip tik nori, tik tegu gamina maistą.
Ši įstaiga įsikūrusi viename baisiausių Vilniaus pastatų (aš dar prisimenu, kaip ši vieta vadinosi „Geležinkeliečių kultūros rūmai“, ir būdavo iškabintas skelbimas apie šokis senjorams, tai yra, tiems, kam virš trisdešimties). Sovietinės architektūros furunkulas yra toks klaikus, kad prikabintas alternatyvaus meno pasityčiojimas, kablio formos išvarža ant fasadinės pusės, jo visai negadina. Dar labiau vaizdą pataisytų kelios tonos sprogmenų, bet čia tik mano, architektūros istoriko, nuomonė. Kaip norėčiau pamatyti šį pastatą sulygintą su žeme, ir vietoje jo galėtų iškilti metalo konstrukcijų stačiakampis su 1600 vietų daugiaaukšte automobilių stovėjimo aikštele ir dar vienu prekybos centru.
Bet kol kas pastatas stovi, aptrupėjęs, apgriuvusiais laiptais, aprašinėtas ir murzinas, ir į restobarą patenkama iš Aguonų gatvės pusės (mažiau pažįstantiems Vilnių – tai ne ta gatvė, kuria važinėja troleibusai iš stoties). Užėjus į vidų, viskas smagiau. Labai daug erdvės. Pusryčiaujančių nedaug (tiesiog vidurdienis tinginiams yra labai ankstyvas laikas eiti į restoraną), tai įsitaisome ir fotografuojame be vargo, pleškiname į visas puses.
Valgiaraštis nemažas – ir beigeliai, ir izraelietiška kiaušinienė shakshuka (nesuprantu, kaip šis patiekalas pasidarė toks madingas Vilniuje, čia mums visiems paslaptis) – bet mes užsisakome du klasikinius patiekalus: Benedikto kiaušinius (€4) ir angliškus pusryčius (€5,50).
Angliškų pusryčių mada, turiu pasakyti, atėjo ir praėjo, ir aš džiaugiuosi, kad juos dar kažkas prisimena. Lietuviai su jais susipažino, važinėdami į Angliją, mūsų kolonijinę teritoriją, ir niekada visa širdimi nepamėgo, nes nėra ką ten mėgti: angliški pusryčiai yra dovana iš šalies, kuri nemėgsta maisto, tai yra įvairių keptų riebalų rinkinys su keptais kiaušiniais ir pupelėmis pomidorų padaže. Aš nesakau, kad tai negali būti skanu, tačiau, kad mėgtum tokius dalykus, turi būti gimęs anglu, užaugęs bato dėžės dydžio suodiname namuke, nematęs gero oro ir gražių žmonių ir juoktis iš trisdešimties metų senumo TV komedijų apie Monty Python ir poną Byną, kurios buvo paskutinis kartas, kai Anglija sukūrė kažką juokingo.
Bet čia angliški pusryčiai buvo tikrai geri ir autentiški (beveik) – baltoji Bavarijos dešrelė nėra tai, ką anglai tikisi rasti savo lėkštėje, ir pomidoro skiltelė su puikiu pesto padažu buvo per gera šitam patiekalui (paprastai turi būti apsvilęs pomidoras), bet visas skonis ir jausmas buvo nuostabus. Girdite? Aš visai nepasiilgstu Anglijos po savo šešiolikos metų karjeros toje šalyje, bet į „Kablį“ eičiau angliškų pusryčių.
Benedikto kiaušiniai, kaip mums papasakojo, yra vienintelis dalykas, kuris yra ribojamas per šio restorano siūlomą brančą, kai susimoki pinigus ir valgai viską, ko tik nori, išskyrus Benedikto kiaušinius, kurių, kaip paaiškino, duoda vieną porciją. O ar būna žmonių, kurie piktnaudžiauja pasiūlymu, klausiu aš padavėjos. Ji nesako nei taip, nei ne, bet paaiškina, kad tikrai yra tokių žmonių, kurie ateina ir valgo visą laiką, kol restoranas neužsidaro. Aš noriu suprasti, koks turėtų būti jausmas – valgyti, kai jau nebenori, tik todėl, kad nemokamai.
Man „Kablio“ Benedikto kiaušiniai nepaliko didelio įspūdžio. Olandiškasis padažas nebuvo subalansuotas (jį tiksliai pagaminti nėra lengva), ir kiaušiniai marškinėliuose buvo pervirti (taip, žinau, juos tiksliai išvirti pavyksta ne visiems, ir aš nesiskundžiu - man nieko blogo neatsitiko, bet norėjau šiek tiek daugiau skysto trynio). Esu skysto trynio vergas.
Dviese sumokėjome €32,80 ir arbatpinigius. Nebrangu? Tikrai ne, sostinėje daugybė žymiai brangesnių vietų, kur valgomi pusryčiai. Nežinau, kodėl, bet „Kablys“ man paliko gerą jausmą.
Todėl keturios žąsys iš penkių.
Restobaras Kablys, Kauno g. 5, Vilnius. Tel. +370 610 34231. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio, ketvirtadieniais – nuo 11:00 iki 02:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 04:00, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 17:00.
