Valgomi, bet nuodingi?

Ėjau į muzieju, nežinodamas, ką jame rasiu, tačiau vos įžengus nustebino ne vienas dalykas. Aš labai mėgstu minimalistines erdves, modernius ir keistus sprendimus, todėl šis muziejus man jau nuo pirmo žvilgsnio patiko. Vos įėjus, mus pasitiko darbuotoja siūlydama įsigyti bilietą, kuris vėlgi nustebino savo išskirtinumu! Tai popierinis maišelis, kuris atlieka ne tik bilieto funkciją, bet pravers ir tuo atveju, jeigu netyčia supykintu. Net ir ant sienos yra didelė lenta, kurioje rašomas dienų skaičius, prieš kiek laiko kažkas atpylė.

Mėgstu tokias dvigubus sumanymus!

Dar vienas smagus dalykas buvo tas, kad po pasivaikščiojimo po muziejų laukė galimybė nemokamai paragauti kai kurių eksponuojamų produktų – tai buvo turbūt laukiamiausia mano dalis.

Nemaža dalis eksponatų buvo produktai, kurie buvo vienaip ar kitaip užteršti arba yra tiesiog nuodingi, kas galbūt mane mažiau žavėjo, nes muziejaus pavadinimas sako, jog maistas valgomas, tačiau yra šlykštus.

Keletas tokių pavyzdžių: „Ackee“ – tai nacionalinis Jamaikos vaisius, dažniausiai patiekiamas su žuvimi. Šis vaisius yra mirtinai toksiškas, jeigu skinamas neprinokęs.

„Stenmurkla“ – tai Švedijoje augantis „Gyromitra Esculenta“ grybelis, kuris turi būti verdamas kelis kartus, nes yra toksiškas, todėl 1996 metais šis produktas buvo uždraustas.
1986 metais Austrijoje įvyko „Glikolio“ vyno skandalas, kai prastas derlius davė labai rūgščias vynuoges, todėl kai kurios vyninės, gelbėdamos savo verslus, panaudojo glikolį – medžiagą, naudojamą antifrizo gamyboje – tam, kad padidintų saldumą ir kūniškumą vyne. Šis vynas net laimėjo aukso medalį! Kai išaiškėjo, kokiu būdu vynas buvo pagamintas, iš prekybos teko išimti apie 36 milijonus butelių.

Sūris su lervomis

Bet grįžkime į „Disgusting Food Museum“. Taigi kokios keistenybės mane sužavėjo labiausiai? Visiems gerai žinomos „jūrų kiaulytės“, kurios Peruvijos Anduose yra auginamos kaip maistas jau daugiau kaip 5000 metų. Beje, šių kiaulyčių galima buvo nusipirkti šaldytų muziejaus parduotuvėlėje. Gaila, nebuvo galimybių pasigaminti – tikrai būtume nusipirkę.

Sūris „Su Callu“, kurio gamybos procesas buvo išskirtinai įdomus. Vos gimęs ožkiukas atsigeria pirmą kartą gyvenime pieno ir iškart yra paskerdžiamas. Skrandis su viduje esančiu pienu yra įtrinamas druska ir pakabinamas keletą mėnesių džiūti. Šio sūrio skonis, pasak informacinės lentelės, primena benzino ir amoniako mišinį, sumaišytą su riebalais ir vašku. Kadangi tai buvo vienas iš tų eksponatų, kuriuos galima buvo paragauti – o ragavau aš viską, ko nebuvau valgęs – tai negaliu pritarti: sūris nebuvo toks išskirtinis kaip aprašyta. Skonis nesukėlė man kažkokio šleikštulio ar stipresnių
asociacijų.

Beje, šalia daugumos eksponatų buvo pastatytas užsukamas indas, kurį atsisukti ir pauostyti būtent to eksponuojamo maisto kvapo – matyt, kvapas ir vaizdinė informacija silpnus žmones ir pykino bei vimdė. Kvapai nebuvo maloniausi, bet toli gražu nebuvo patys šlykščiausi, kuriuos teko gyvenime uostyti.
Kitas eksponatas, kuris man patiko, buvo sūris, kuriuo labai domėjausi dar prieš aplankant muziejų, tai – „Casu Marzu“ delikatesinis sūris iš Sardinijos salos Italijoje. Tai sūris, kuriame leidžiama užsiveisti
sūrio musytėms, šios prideda ten kiaušinių, iš kurių išsiritusios lervos pradeda maitintis sūriu taip jį fermentuodamos. Pasak muziejaus lentelės, šis sūris Europoje uždraustas, tačiau aš tikrai mačiau ne vieną video medžiagą, kurioje jis vis dar vartojamas kaip delikatesas. Gaila, kad šio produkto muziejuje nebuvo galima paragauti, na bet kadangi Italija yra ta šalis, į kurią dažnai
keliauju, tai, manau, progų dar turėsiu.

Galimybės paragauti nepraleidau

Ar teko girdėti apie „Lamprey Pie“ pyragą? Pasirodo, jis Didžiojoje Britanijoje gaminamas iš kraują siurbiančių žuvų, mums žinomų kaip „Jūrinė Nėgė“. Šis pyragas gaminamas kraujasiurbius išskrodus, užmarinavus, o vėliau juos pakepus jų pačių kraujo, vyno ir acto su cinamonu mišinyje. Tada apklojama tešla ir kepamas pyragas.

Dar vienas įdomus eksponatas – tai Australijos vintažiniai saldumynai, pagaminti iš elnio „muskuso“ – medžiagos, kurią išskiria vyriškos lyties elnio liaukos. Šiandien tokie saldumynai gaminami iš sintetinio muskuso.

Aplankius muziejų atėjo eilė paragauti apie 20 eksponatų. Neragavau tik aštriausių padažų, nes nemanau, kad tai susiję su šlykščiu maistu ar pačiu muziejumi, bei anyžinių saldainių, nes šio skonio tikrai nekenčiu.

O paragauti buvo galima šių gėrybių:
- Svirplių.
- „Buffalo worm“ kirminų.
- „Silk worm“ kirminų.
- Švediškų ikrų pastos.
- Duriano vaisiaus.
- Šimtmečio kiaušinių.
- „Vegemite“ alaus mielių ekstrakto.
- „Root beer“ šaknų alaus.
- „Stinking Bishop“ sūrio.
- „Gamle Oles Farfar“ sūrio.
- „Su Calu“ ožkiuko skrandžio sūrio.
- „Sauerkraut“ raugintų kopūstų sunkos.
- „Sago worm“ kirminų.
- „June beetle“ vabalų.
- „Hakarl“ islandiško pūdyto ryklio.
- „Surstromming“ pūdytos silkės.
- „Salt Licorice“ sūdytų anyžiaus saldainių.

Nė vienas iš šių ragautų produktų man nesukėlė kažkokio šleikštulio – nei garsioji pūdyta silkė, nei didieji vabalai. Dar daugiau – man ypač patiko „Sago worm“ kirminai, jų skonis kiek primena kokosus. Islandiškas pūdytas ryklys buvo kiek labiau amoniako skonio nei Švedų silkė, kuri man priminė tiesiog gesti pradėjusią žuvį. Tiesa gana keista, kad tokiame muziejuje atsiranda tokie eksponatai kaip kopūstų sunka, nes Lietuvoje kaip ir Lenkijoje tiek kopūstų, tiek agurkų sunka yra įprastas dalykas. O labiausiai nepatikęs dalykas po degustacijos šiame muziejuje yra atsirūgimai dvėseliena, kas persekiojo mane visą vakarą.

Štai dar keletas įdomesnių eksponatų, kuriuos galite pamatyti šiame muziejuje:
- Išmatų vynas.
- Džinas su skruzdėlėmis.
- „Ortolan“ paukštukai.
- Pelių vynas.
- „Habushu“ japoniško ryžių vynas su gyvatėmis.
- Trijų penių likeris.
- Kobros širdis.
- Čiurlinių paukščių lizdų sriuba
ir t.t.

Tikiuosi, ateityje man pavyks pakeliauti po Aziją ir paragauti daug keistesnio maisto, nei šis muziejus eksponuoja.

Šis muziejus turi nemažai įvairių šiandienos ir senovės patiekalų iš viso pasaulio, tačiau jam trūksta dar daug gerai žinomų eksponatų. Po šio muziejaus apsilankymo kilo mintis ir pačiam ateityje atidaryti panašios koncepcijos muziejų Lietuvoje. Tik planuočiau jam eksponuoti daugiau valgomų nei nevalgomų eksponatų, bei suteikti galimybę žmonėms paragauti įvairių keistenybių. Ar jūs apsilankytumėte tokiame muziejuje?