Alfas kalbino dr. Daivą Šeškauskaitę – dainų atlikėją, muzikantę, lektorę, apeigų vedėją ir renginių organizatorę.
Kas Jums yra Joninės?
Pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, kas yra Joninės ir kas yra Rasos? Nes tai yra dvi skirtingos šventės. Joninės yra vardo diena, o Rasos yra aukščiausią tašką pasiekusios saulės diena, dar kitaip vadinama augalų ar žmogaus diena. Kada žmonės džiaugiasi, kad saulė aukščiausiame taške ir duoda didžiausią šviesą, šilumą bei džiaugsmą.
Tai buvo pati svarbiausia mūsų lietuvių šventė iki krikščionybės: aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų ir žiemgalių, ir sėlių ir t.t. Kadangi ji buvo tokia svarbi, krikščionybei buvo svarbu ją sunaikinti, kad šios dienos niekas nešvęstų. Ji dar buvo vadinama velniavos diena, krikščionybės sekėjams nepatiko, kad žmonės kuria laužus, šokinėja per juos, renka žoleles ir jas naudoja. Buvo kalbama, kad čia dalyvauja raganos, ir visa ši šventė raganų pramanas. Gal dėl to atsirado ir tos Valpurgijos naktys, nes čia šokinėjo raganos. Tai tikriausiai ir yra didžiausi skirtumai, kad Joninės yra Janinų ir Jonų diena, o Rasos – tai rasos šventė, kada gali joje nusiprausti, maudytis vandenyje ir visus metus būsi sveikas. Ir žinoma, gamtos pagerbimo šventė, nes mes visi esame gamtos vaikai.
Kažkodėl daugumai Joninės asocijuojasi su laisvadieniu, šašlykais, gėrimais ir tada atrodo jau šventė. Bet juk iš tikrųjų ši šventė nėra apie tai. Tiesa?
Tikrai taip. Nebūtinai reikia galvoti, kad tai turi būti kažkokia didžiulė šventė, kur suvažiuoja tūkstančiai žmonių ir būtinai bus tie šašlykai ir pan. Dar būtinai turi kas nors groti ir mus linksminti. Ne, tiesiog šeimomis ar keliese nueikite ant kalnelio ar į savo pievą, sukurkite laužą, prisirinkite gėlių ir nusipinkite vainiką. Pabūkite kartu, svarbu ir tą kartį iškelti. Labai įdomu, kad senovėje būtent tą kartį brūžinant ir sukant didžiulę kupolę atsirasdavo ugnis. Uždegus šią ugnį ir nuleidus ratą nuo kalno, ji ateina į laužą, o kai sudega, tomis žarijomis žmonės užkurdavo ugnį savo namuose. Merginos pina vainikus, kad ištekėtų ir ant tos karties meta, vaikinai pina, kad būtų vyriški, stiprūs, bando į kartį ar į ąžuolą lipti. Tada maudytis, kad būtum sveikas, šokinėti per laužą, kad būtum ir sveikas, ir stiprus, šokti su savo antra puse per laužą, kad meilė nežūtų. Aplink laužą vedžiojami gyvuliai, kad būtų sveiki, kad ligų nebūtų. Vainikų leidimas į vandenį ir bandymas vienas kito pagauti, kad meilė gyvuotų ir žaliuotų. Žinoma, reikia visą naktį nemiegoti, kad būtum sveikas.
Kalbant apie tradiciją ieškoti paparčio. Visgi, ar yra tas paparčio žiedas? Ir kurgi jo ieškoti?
Paparčiai sporuojasi liepą, rugpjūtį. Beveik visi panašiai. Aišku, kad tų sporų nerasi, bet galbūt kažkurie pradės tai daryti anksčiau. Nes šiais metais gamta visai kitaip atsiskleidžia. Na, o papartis neturi žiedo, bet tikriausiai todėl žmonėms ir buvo įdomu, kad jis nežydi ir turi tokius magiškus, antgamtiškus dalykus. Anksčiau sakydavo, kad jei turi paparčio kepurę ir ją užsidedi – tampi nematomu. Jei turi paparčio šakelę – gali daryti magiškus dalykus. Pavyzdžiui, pamosuoju ir žmogus tampa sveikas arba su ja užburiu ką nors. Jam suteikta tokia magiška, religinė prasmė. Ir kadangi jis toks nepaprastas, ir neturi žiedo – visiems reikia tą žiedą rasti. O kaip rasti tą žiedą? Kai aš pati vedu Rasos šventę ir žmonės nori rasti šį žiedą, būna įvairiausių įdomybių. Ieško jonvabalių, padeda kažką švytinčio. Bet aš noriu pasakyti, kad tas ieškojimas nebūtinai turi būti dėl to, kad jį rastumėte. Nueikite į mišką, pabūkite, pagulėkite po paparčiu ar vienas, ar dviese. Pajauskite gamtos gylį ir grožį.
Alfas laidoje gamino kokakolos skonio tinginio ledus, sultingus kolekcinius burgerius ir neatsivalgomą grybų šašlyką. Be to, sužinosite, kaip savo šuneliams pagaminti mėlyną pastą, kuri skirta ne tik dantims.
