„Lietuviai sūrius perka gausiai ir jų pardavimai nuosekliai didėja. Labiausiai vartotojai mėgsta fermentinį sūrį, o antroje vietoje rikiuojasi gaudos sūris. Šalia fermentinių, taip pat pirkėjai domisi gurmaniškais sūriais, ieško įvairesnių ir įdomesnių skonių, atranda ožkos, avies, prancūziškus sūrius“, – sako V. Budrienė.
Maisto ekspertė Vilma Juodkazienė pasakoja, kad sūris yra ypatingas ir turtingą skonių pasaulį atveriantis gaminys, skirtingose šalyse turintis senas gamybos ir vartojimo tradicijas.
„Prancūzijoje ar Italijoje sūris yra neatsiejamas tradicinės virtuvės produktas, be kurio tikriausiai sunkiai įsivaizduojami pietūs ar vakarienė. Tačiau panašu, kad ir mūsų vartotojai vis labiau siekia pažinti įvairiausių sūrių skonių pasaulį, atranda ir mėgaujasi naujomis sūrių rūšimis, o savo atradimais dalijasi ir su draugais“, – teigia maisto ekspertė.
Anot jos, šiuo metu tarp žmonių vis labiau populiarėja ir užkandžių lentos, kurias ruošiant skirtingų rūšių sūriai derinami su įvairiausiomis uogienėmis ar džemais, pavyzdžiui, figų ar abrikosų. Taip pat sūrį mėgstama skanauti su braškėmis, šilauogėmis, vynuogėmis, avietėmis, šviežiais ar džiovintais vaisiais bei krekeriais.
Ir nors sūris šiuo metu mums atrodo pakankamai pažįstamas produktas – maisto ekspertė dalijasi netikėtais faktais apie, kurie galbūt nustebins:
Netikėti faktai apie sūrį
Atrastas daugiau nei prieš 4 tūkstančius metų. Vienas iš mėgstamiausių šių dienų maisto produktų niekada nebūtų atrastas, jeigu ne vienas atsitiktinumas. Pasak legendos, pirmasis sūris buvo atrastas dar prieš 4 tūkstančius metų ir sukurtas visiškai atsitiktinai – laikant pieną inde, išklotame gyvūno skrandžiu. Dėl fermento, kurį išskyrė skrandis, pienas virto į varškę ir taip atsirado į sūrį panašus produktas.
Tinka netoleruojantiems laktozės. Net jeigu ir netoleruojate laktozės, su sūriu amžiams atsisveikinti nereikia – svarbiausia pasirinkti tinkamas jo rūšis. Brandinti sūriai turi mažiau laktozės nei švieži, todėl jais, su saiku, paprastai gali mėgautis ir tie, kuriems netinka pieno produktai. Taigi čederio, bri, parmezanas ar kamambero sūris – puikus pasirinkimas.
Pelės nemėgsta sūrio. Nepaisant animaciniuose filmuose vaizduojamo stereotipo – pelės nėra didelės sūrio mėgėjos. Realybėje pirmenybę jos teikia saldumynams ir angliavandeniams.
Už rokforą turime dėkoti piemeniui. Pasakojama, kad avis ganęs piemuo nusivijo gražią merginą, o pietų krepšelį, kuriame buvo sūrio ir duonos, paliko oloje. Sūris ten gulėjo tol, kol oloje esantis pelėsis suformavo į rokforo sūrį panašų gaminį. Dabar pagal įstatymus rokfordo pavadinimą gali turėti tik natūraliuose Roquefort-sur-Soulzon urvuose brandinti sūriai.
Pavadintas miesto vardu. Gaudos sūris pavadintas vakarų Olandijos miesto vardu, kuris yra įsikūręs tarp Roterdamo ir Utrechto. Tiesa, pats sūris buvo gaminamas ne šiame mieste, o jo apylinkėse, tačiau sūrių gamintojai iš aplinkinių miestų iki šiol kiekvieną ketvirtadienį atvyksta būtent į tradicinį sūrio turgų. Šis sūris yra brandinamas nuo kelių savaičių iki septynerių metų. Ilgiau brandinami šios rūšies sūriai yra sūresni ir aštresni, o šviežesni yra švelnūs ir kreminiai.
V. Juodkazienė dalijasi ir kepto Kamambero sūrio receptu, kuris priderinus gėrimus galėtų tapti ir puikiu užkandžiu, ir gurmaniškos, Prancūzija kvepiančios vakarienės dalimi.
