Viešbučio restoranas dažniausiai turi puikių priežasčių labai sėkmingai dirbti. Pirmiausia, jis turi nuolatinį svečių srautą rytais – tai finansinis restorano stuburkaulis (taip kažkada nuo restorano „Time“, esančio negudriame viešbutyje Vilniuje, prasidėjo šefo Egidijaus Lapinsko ir someljė Armino Darasevičiaus kulinarinė imperija). Antra – restoranas, kuris gyvena viešbutyje, nebeturi rūpintis nuomos mokėjimais ir pusė buitinių rūpesčių ir išlaidų dingsta savaime. Gyvenk ir žvenk, atrodytų. Ir daugelis jų gyvena ir puikiai iriasi į priekį.

Viešbutis sudėtingu ir ilgu pavadinimu Radisson Blu Royal Astoria Hotel, prie Vilniaus Rotušės ir priešais didingą Šv. Kazimiero bažnyčią yra vienas labiausiai tituluotų Vilniuje. Čia buvo dideli ir svarbūs svečiai, čia gyveno JAV prezidentas Džordžas Bušas, nakvojęs Vilniuje, čia esu kelis kartus nakvojęs ir aš, kai gyvenau Britanijoje ir trumpam atvažiuodavau į Vilnių.

Užkalnis apsilankė garsaus viešbučio restorane
Foto: Asmeninins albumas

Su šiuo viešbučiu man yra susijęs juokingas prisiminimas: atskridęs kažkada iš Vienos, sėdau į taksi ir paprašiau nuvežti į „Astoriją“. Taksistas klausė, kodėl aš važiuoju į viešbutį, ar pats ne iš Vilniaus. Sakau, iš Vilniaus. „Tai neturit jokių giminių, nieko?“. Turiu, sakau, mano mama čia gyvena. „Tai ko pas mamą nevažiuojat?“. Sakau, man viešbutyje labiau patinka, man taip labiau privatu. Man nepatinka pas žmones gyventi (man tikrai labai nepatinka pas žmones gyventi). Taksistas ilgai tylėjo, paskui liūdnai ir mąsliai nutęsė: „Tai susipykot su mama, reiškia.“ Aš su juo nesiginčijau. Lietuvoje įprasta manyti, kad mūsų šalies viešbučiai neskirti lietuviams, tik užsieniečiams, nes normalūs lietuviai turi gimines ir nakvoja pas juos, ant sofos-lovos, arba ant čiužinio, kurį patiesia ant grindų.

Dabar jau tokio beveik neliko – net giminės ir artimieji Kaune nesistebi, jei nakvojam viešbutyje jų mieste, kai atvažiuojame pavalgyti mėgstamiausiame restorane ir nenorime naktį nei vairuoti atgal su tekilos kiekiu kraujagyslėse, nei traukiniais ar autobusais trenktis.

Apie „Astorija Brasserie“ žinojau tik tiek, kad anksčiau – gal prieš dešimt metų ar daugiau - ten buvo nebloga prancūzų virtuvė. Dabar dar žinojau, kad žodis „brasserie“ pavadinime yra nesąmonė, nes prancūziškai tai reiškia aludę, o restoranas tikrai ne to žanro ir pakraipos. Čia tas pats, kaip piceriją pavadinti „steak house“, kepsnine. Tiek to.

Užkalnis apsilankė garsaus viešbučio restorane
Foto: Asmeninins albumas

Valgiaraštis nedidelis, kas džiugina. Kas nedžiugina, tai beveik tuščia salė vakare, kai mieste nemažai žmonių. Dar nedžiugina tai, kad austrės yra valgiaraštyje, bet jų nėra virtuvėje. „Viena likusi“, sąžiningai pasako padavėja, kuri labai stengiasi, ir jeigu ką galiu pagirti, tai padavėją. Neklausiau jos, kodėl tada ant lango pakabinta reklama, kviečianti paskanauti austrių. Gal reikėtų ją nukabinti? Jeigu būtų šeimininkas restorane, jis pasirūpintų tokia detale, bet čia restoranas toks labiau našlaitis. Atidarytas ir svečius priima, bet iš visko jaučiasi, kad geriau jau tie svečiai neitų. Liūdna.

Duona, sviestas ir keptas česnakas (pastarasis tiek pat valgomas, kiek būtų valgoma kepta peleninė, aplieta fermentiniu sūriu) gerai nenuteikia. Svogūnų sriuba su baltuoju vynu ir skrebučiais (7 EUR) buvo turbūt nykiausia svogūnų sriuba mano gyvenime ir dar trenkė actu. Ten buvo ne svogūnai, ten buvo svogūnų palaikai.

Užkalnis apsilankė garsaus viešbučio restorane
Foto: Asmeninins albumas

Net gatavos svogūnų sriubos, kurias galima būdavo nusipirkti Anglijos smulkaus urmo parduotuvėse ir namuose pasišildyti, man būdavo skanesnės.

Varlių šlaunelės su brutaliai dominuojančia petražolių tyre (10,50 EUR) privertė ilgėtis greitojo maisto restoranų, pavyzdžiui, „McDonald‘s“, kur duoda skanių vištienos kasnelių tešloje. Varlių šlaunelės buvo ataušusios, vos drungnos, tešlos kiekis buvo absurdiškai didelis, patiekalas buvo nemaloniai kartus. Tai buvo liūdesio patiekalas. Žinot tą lietuvišką tradiciją, kai laidojimo namuose prie nabašniko būna kambarėlis, kur gedėtojai užkandžiauja sumuštiniais su Panevėžio file ir užgėrinėja brendžiuku? Tas patiekalas labai būtų tikęs į tą kambarėlį. Mirusių varlių galūnės. Amžiną joms atilsį.

Ėriukas (19 EUR) nebuvo blogas, bet nuobodus ir tikrai nedžiugino ir negelbėjo situacijos, kaip ir kukurūzinis viščiukas, kuris buvo minkštas, tačiau skonio intensyvumo skalėje nuo vieno taško iki dešimties jis nė to pirmojo taško nebūtų gavęs. Tai buvo maždaug kaip sėdėjimas kino salėje, kur filmo nerodo, nes sugedo aparatūra. „Kaip patiko?“. „Ačiū, visai neblogai, minkšti foteliai ir buvo šilta.“ „Bet filmo nematėt?“. „Ne.“ Tiesą sakant, geriau būtų atnešę gerai pagamintos vištienos nuotrauką ir mums parodę už tuos devyniolika eurų. Būtų likęs geresnis įspūdis.

Aš nenoriu nieko blogo pasakyti, bet, deja, teks. 92 eurai ir arbatpinigiai už tokį tobulą nusivylimą? Mano blogiausiai išleista šimtinė Vilniuje. Geriau būčiau nunešęs tuos pinigus elgetoms prie Aušros vartų – bet, žinoma, tada nebūtų šios istorijos, ir vargu ar man padėkotumėt.


Kaip gali toks garsus prekės ženklas toleruoti tokį restoraninį apsileidimą sostinės centre, man yra paslaptis. Gal patys viešbučio vadovai pamiršo, kad turi restoraną, ir darbuotojai ten ateina tik iš įpročio. Klientai tokio įpročio neturi, restoranas pelnytai užmirštas, ir priežasties ateiti į „Astorija Brasserie“ nėra, nebent nugriaudėtų pasaulio pabaiga ir tai būtų paskutinęs likęs restoranas pasaulyje. Ne, net ir tada ten negrįžčiau. Viena žąsis iš penkių.

Astorija Brasserie, viešbutyje “Radisson Blu Royal Astoria Hotel”, Didžioji 35, Vilnius. Tel. +370 5 236 0840. Tinklalapis: https://www.radissonblu.com/en/hotel-vilnius/restaurants. Facebook profilis:

https://www.facebook.com/RadissonBluRoyalAstorijaHotelVilnius/
Kasdien – nuo vidurdienio iki 22:00 val.