Užkalnis kviečia bambuko pagaliukais pabaksnoti kinų virtuvę ten, kur nėra vargšų.

Tunelyje blizga žėručio šukės asfalte, kaip deimantai: kelias simbolizuoja tą aplinką, į kurią važiuojate. Gatvės – užtvertos ir perstatytos Formulės 1 Grand Prix varžyboms. Prieplaukoje laivai dydžio sulig koncertų arenomis. Gatvėse nuvargusios skuba svetingumo ir sekso paslaugų darbininkės dideliais akiniais nuo saulės, kurie beveik dengia pripūstą anatomiją, bet nepaslepia klaikaus skonio, kaip ir spiegiančios intonacijos išduoda kilmę iš Rusijos gilumos blokinių daugiabučių.

Tai Monakas, miestas ir nepriklausoma valstybė netoli Prancūzijos sienos su Italija, kur slepia pinigus nuo mokesčių inspekcijos tie, kas turi ką slėpti. Kiekvienam savo. Mes atvykome pavalgyti.

Restoranas Song Qi paminėtas Michelin gide (kurgi ne) ir pagirtas už prabangų interjerą ir ramią atmosferą.

Restorano interjeras – sintetinis, kaip ir viskas Monake, kur Rivieros pajūris ir atmosfera slepiasi po šalta prabanga. Žmones gyvena čia ne dėl komforto ar paveldo, ir ne todėl, kad čia būtų atgaiva sielai. Čia – atgaiva pinigams, kur jie slepiami nuo mokesčių inspektorių ir atiduodami už absurdiškai brangų ir sugrūstą nekilnojamąjį turtą, ir kur genialius padažus keičia sidabriniai indai ir beskonio aukso lapeliai ant patiekalų.

Valgiaraštis -–standartinis, primena brangų kinų restoraną kur nors Londone, ir net ne tokį, kuris yra “kinų mieste” (Chinatown), kur turtingiems valgytojams per daug šurmulio ir Honkongo kvapų su egzotinėmis daržovėmis ir jūrų baisybėmis. Kaip ir specialūs, Monako dvasią atliepiantys bambuko lazdelių vokeliai su kazino motyvais (čia estetikos ikonos yra ne žmonės, o tūzai ir karaliai iš kortų kaladės), čia kiniškas valgymas prigesintas, kiek blankus ir gana saugus. Taip ir dera šalyje, kur trims nuolatiniams gyventojams tenka vienas policininkas.

Prie gretimo stalo sėdi rusų kompanija, kurie yra tiesiog krūvelė stereotipų: angliška tatuiruotė ant dilbio su gramatine klaida (visgi geriau, negu valgytojo giminių ir draugų tatuiruotės su nuogomis undinėmis, cerkvių kupolais ir spygliuota viela, kurios koduotai skaičiuoja “chodkes”, tai yra, laisvės atėmimo bausmes humaniškiausioje pasaulyje Rusijos kalėjimų sistemoje), nudrožtos patelės pripūstomis lūpomis ir nuobodžios kalbos.

“Jeigu norėčiau, galėčiau čia gimtadieniui užsakyti nors Jay Z, nors Rihaną”, giriasi vienas valgytojas su pavargusiu gazpromo veidu ir Kazanės areštinės blizgesiu užgesusiose akyse. “Man nepatinka Rihana”, atsako jam greta sėdinti patelė.

“Kaip nusėdėjau subinę”, taria kita nudrožta iškylautoja, prieš tai vardijusi vietas, kur yra miegojusi ir apsipirkinėjusi – Paryžius, Milanas, Ziūrichas. “Matyt, man niekas daugiau netinka, tik privataus lėktuvo krėslas”, priduria ji, ir jei manote, kad tai ironija, jūs klystate, nes ši piniginga pavargėlė dideliu “Prada” krepšiu, kuriame jos protėviai būtų sutalpinę pusmaišį bulvių ir kulkosvaidį, tikrai tebejaučia poreikį visiems pranešti, kaip jai pasisekė gyvenime.

Kiniška sriuba su wonton (koldūniukais, 馄饨), įkainota tvirtais 22 eurais (aš dažniau mokėdavau penkis ar septynis, bet kas aš toks, kad aiškinčiau – mano net užpakalis prie privataus lėktuvo nėra įpratęs) buvo preciziškai tiksli: kvapni, skaidri, koldūnėliai tobulai sulipinti, tešla plonytė. Tai – patiekalas, labiausiai mums Europoje ir Amerikoje žinomas iš Kantono virtuvės, populiariausios eksportiniame variante, tačiau taip pat paplitęs visoje Kinijoje.

Kalmaras su druska ir pipirais (23 EUR) man brangus, kaip prisiminimas apie tuos laikus, kai tik atsidariusiuose restoranuose “Soya” Lietuvoje tai buvo mano mėgstamiausias ir autentiškiausias Azijos patiekalas. Čia jis buvo neperkeptas, sultingas ir demonstravo gerų sudėtinių dalių (pirmiausia, kalmaro) pasirinkimą.

Apie Lietuvą, tik jau geresnę, šių laikų, į kur jau greitai grįšiu (žinau, kad pasiilgote) man priminė ir dim sum, užkandukai, kuriuos gyriau restorane “Cantonese” (tiesą sakant, Vilniuje jie išmanesni ir rafinuotai estetiškesni – apžvalga yra čia: “Ar Užkalnis moka už maistą ir kiek palieka arbatpinigių? Įrodymai negailestingi” https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/ar-uzkalnis-moka-uz-maista-ir-kiek-palieka-arbatpinigiu-irodymai-negailestingi-91384785). Čia pasirinkome juos su krabais, krevetėmis ir ankštinėmis pupelėmis ir trumais (39 EUR už visus tris užkandukus, kiekvieno po du).

Į nostalgiją pasinėriau ir pasirinkęs tigrines krevetes su juodųjų pupelių padažu (29 EUR). Juodųjų pupelių padažas, douči, arba 豆豉, yra padažas iš fermentuotų ir sūdytų sojos pupelių. Viskas - ir kretetės, ir popierai, ir ananasai - buvo labai kokybiška. Taip buvau pratęs valgyti, kai gyvenau Anglijoje, ir kinų maistas man buvo dažnas malonumas.

Mano draugė Fausta valgė “pad thai” lakštinius (26 EUR), kurie būna su kiaušiniu ir riešutais, gana saldžiu padažu ir čia viskas vėl pasirodė iš gerosios pusės: puikios krevetės, puikūs lakštiniai, ir sodri ir lipni konsistencija. Tai šiaipjau Tailando patiekalas, bet prie kinų meniu derėjo kuo puikiausiai, juo labiau kad ir pats meniu buvo eklektiškas (pavyzdžiui, japonų “mochi” desertai)

Paprastai kinų restoranuose desertai nebūna įspūdingi, tačiau čia nustebino ir saldūs kepti koldūniukai su obuolių įdaru, mirkomi į karamelės padažą (beveik amerikietiškas obuolių pyrago skonis), ir japoniškio mochi (moči) ledai sojų pastos apvalkale: kokosų, juzu žaliosios citrinos, žaliosios arbatos ir vanilės skonių. Anksčiau, per visas savo keliones į Japoniją, močių nepamėgau, o susipažinęs su Fausta, kažkaip pradėjau jais džiaugtis. Gyvenime viskas keičiasi ir niekas nestovi vietoje.

Dviese sumokėjome už šiuos greitus dienos pietus 217,60 EUR ir dar dvidešimt eurų palikau arbatpinigių.

Aukšto lygio maistas autentiškoje Monako tuštybės ir blizgesio aplinkoje. Ar yra geresnių kinų restoranų pasaulyje? Žinoma, šimtai. Tačiau šis atspindi ne tik ir ne tiek kinų virtuvę, kiek tą anomaliją ir keistenybę, kuri yra Monakas. Keturios žąsys iš penkių.

Song Qi, 7 avenue Princesse Grace, Monaco. Tel. +377 99 99 33 33. Tinklalapis: https://www.song-qi.mc/

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio - nuo vidurdienio iki 14:30, nuo 19:00 iki 22:30, penktadieniais ir šeštadieniais nuo vidurdienio iki 14:30, nuo 19:00 iki 23:00

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)