Užkalnis – tai aš. Kalbėti apie save trečiuoju asmeniu yra gero išsiauklėjimo požiūris. Ne veltui jūsų ir mama, ir močiutė taip darė: „palauk, anūkėli, močiutė tuoj duos Lukučio niam niam“.
Į rytus nuo Prancūzijos yra Ligūrija, Italijos regionas, kuris dar labiau atsipūtęs, negu pietų Prancūzija. Mažiau milijoninių jachtų, nėra (beveik) automobilių su Monako numeriais, ir žymiai geresnis maistas.
Šiandien papasakosiu, kaip mainais į valandos vairavimą tolyn nuo milijardierių gūžtos (Antibų iškyšulys stulbina absurdiškomis kainomis) galima pasidžiaugti dar geresne virtuve, maloniu aptarnavimu ir itališku „vaibu“, kaip sakoma pas mus, jaunimo tarpe.
Kodėl Italijoje pigiau? Pirmiausia – nėra minimalaus atlyginimo, jokio ir visai. Antra – Italija mažiau socialistinė, negu turtingoji Prancūzija, ir turi protingesnes išlaidas. Ir čia geras maistas yra visų teisė.
Štai mažas italų miestelis Bordighera, keliolika kilometrų nuo Prancūzijos sienos. Siauros gatvelės, bažnyčia. Pataikėme, kai kažką laidojo. Pažiūrim skelbimų lentą: buvusį Sanremo prokurorą. To paties Sanremo, kur italai daro savo Eurovizijos atranką, miestelio su Toto Cutugno ir kitų žvaigždžių šlove. Matyt, senukas numanė, kad mes atvyksime, bet taip ir nesulaukė.
Restoranas Magiargé, „šiuolaikinė osterija“ (osterija – tai paprastesnis restoranas), skamba kaip „žalmargė“, beveik.
Restoranas turi vienos krevetės įvertinimą iš gido Gambero Rosso („Raudonoji krevetė“). Tai geriausias Italijos restoranų gidas – tikslesnis ir išsamesnis, negu prancūzų „Michelin“.
Atmosfera toli gražu ne paprasta, greičiau rafinuota. Šalia sėdi du amerikiečiai, iš pažiūros – pilnomis kišenėmis pinigų, kalbasi apie reikalus kūrybos srityje. Vienas jų paskui susimokėjo juoda kortele, kokių paprastiems žmonėms neduoda. Reiškia, vieta verta dėmesio. Žinoma, kad ne. Restorano kokybė yra apibrėžiama kitais dalykais.
Meniu – labai vietinis, ligūrietiškas. Viskas apie jūrą (miestelis juk pajūryje – Italijoje viskas labai lokalu, kalnuose nereikia norėti žuvies, o pajūryje – steiko).
Ligurietiškas užkandis brandacujùn (tariama: branda-kūj-un), bulvių košė, ištrinta su sūdyta menke, čia dieviška, stipraus žuvies skonio ir švelni, kaip undinės glamonės.
Ciupin (tariama: čiupin, kaip „čiupinėti“, rašoma dar „ciuppin“) yra ligūrietiška (iš Genujos) žuvienė, atvežta į Ameriką migrantų iš senojo uosto ir žinoma San Franciske, kaip cioppino – klaidingai kildinama iš „chip in“, prisidėti. Neva kadangi ši sriuba būna iš žuvies, kuri negali būti parduota turguje dėl nekondicinės išvaizdos, tai visi atsineša savo žuvies gabalus ir valgo žuvienę. Nesąmonė! Bet žmonėms neuždrausi svajoti.
Iš tiesų, ši sriuba – tikslus ekvivalentas Prancūzijos sriubos iš Marselio, bouillabaisse (buja-beis), kurią aprašiau garsiame straipsnyje apie sriubą už tris šimtus eurų – tik čia kainavo vos 16 EUR (daugeliui lietuvių vis tiek brangu), tik, žinoma, be langusto ir žuvis paprastesnė, ir šafrano ne tiek.
Tačiau lygiai taip pat prideda ir džiūvėsėlių, kuriuos reikia įtrinti česnako skiltelėmis, ir mirkyti į majonezinį padažą. Dieviška? Taip, galima apalpti.
Frittele (pagruzdukai) su menke labai priminė tai, ką lietuviai valgo kurortuose („žuvis tešloje“), bet čia tešla lengvutė, ir aliejus nesudegęs.
Pirmieji patiekalai (pasta) tiesiog pribloškė: spagečiai su sviestu ir Atlanto (ispaniškais) ančiuviais buvo ir lėkštė su svaigalais, aš praktiškai kramčiau pačią lėkštę (14 EUR). Fusiloni (pasta, kaip sraigteliai) su aštuonkojo ragu (16 EUR) buvo sodri ir alsavo jūra, kaip ta pati gašli undinė, atkišusi šlapią krūtinę ir giliai kvėpuojanti. Svajonė? Kliedesiai? Bet toks ir maistas buvo.
Antrieji patiekalai – jūrinės žuvies gabalėliai, su artišokais ir su cikorinėmis salotomis – buvo atnešti jau tada, kai buvome pilni ir persivalgę, bet negalėjome sustoti, nes viskas buvo per gerai. Tas jausmas, kai negali sustoti, kai turi viską leistis į kraujagysles, kai reikia svaigintis maistu ir kvapais!
Dviese už šiuos nepaprastus pietus sumokėjome 128,50 EUR (kukliai) ir 20 EUR arbatpinigių. Jie to verti. Prancūzijos pusėje visa tai būtų kainavę bent 300 EUR.
Penkios žąsys iš penkių. Atvažiuokite ir jūs.
Magiargé – Osteria Contemporanea, via Dritta 2, Bordighera, Italia.
Tel. +39 0184 262 946.
Tinklalapis: https://osteriamagiarge.it/
Nuo trečiadienio iki sekmadienio – nuo vidurdienio iki 15:00 ir nuo 19:00 iki 23:00.
