Restoranas Šakių rajone turėjo didelę reputaciją, ir man jį rekomendavo daugelis, tik niekas negalėjo paaiškinti, kodėl gi turėčiau ten važiuoti. „Na, ten taip viskas labai įmantriai, tau patiks, žinai, gurnamiškai.“
Žmones mano, kad aš ieškau patiekalų, pagamintų iš retų produktų, keistais būdais, kažko nematyto ir išsidirbinėjančio, nors tai visiškai nepanašu į tiesą. Man nereikia lakštingalų liežuvėlių ir stirnų blakstienų. Mano širdies nesuvirpina kažkas, kas pagaminta pagal 300 metų senumo receptus. Kodėl?
Senais laikais žmonės nevalgė skaniai. Jie turėjo nedaug sudėtinių dalių. Gaminimo būdai buvo primityvūs: kepimas, virimas ir troškinimas. Pavadinimai gal mums skamba egzotiškai: tetervinas, putpelė, lydeka, tačiau australietiška arba amerikietiška jautiena arba šiaurės Atlanto menkė yra skaniau ir kokybiškiau. Šiuolaikiniai miltai yra tinkamesni maistui, nei rupus senovinis purvas, iš kurio kepdavo tuos akmeninius kepalus, kuriais misdavo vargetos, kurių gyvenimo trukmė nesiekdavo keturiasdešimties metų.
Restoranas „Kuchmistrai“ turi didelį meniu ir patiekalai atnešami keliais „užnešimais“, tai aliuzija į senovę, kur būdavo sudėtingesnės vakarienės, nei užkandis, pagrindinis ir desertas – tais laikais žmones, kurie įmantriau valgydavo, turėjo šiam užsiėmimai daugiau laiko.
Patiekalai įmantrūs, nors dažnai juntamas dirbtinumas ir priverstinė sudėtingumo dedamoji: kai patiekalas tyčia puošiamas papildomomis sudėtinėmis dalimis, kurios nėra būtinos nei reikalingos. Tačiau negali sakyti, kad viskas buvo taip.
Pavyzdžiui, spurgytės, gardintos pastarnokų grietine, buvo tobulos, jų norėjosi kuo daugiau, bet nežinau, kiek šis amerikietiškas patiekalas buvo būdingas lietuviškai dvarų virtuvei. Tą patį galiu pasakysi apie krevetes balto vyno padaže: jos buvo kupinos skonio ir sūrios ir tikrai suvalgomos dideliais kiekiais, tačiau kiek tada buvo krevečių lietuviškuose dvaruose, klausimas lieka neatsakytas. Gal tai ne dvaro virtuvė, bet tiesiog įvairi virtuvė su folkloro motyvais?
Man patiko bulvės su silkių paštetu ir su aluje marinuotais svogūnais. Tai patiekalas, primenantis etniškumą, tačiau tuo pačiu modernus: bulvės (ir juo labiau paštetas) yra naujųjų laikų sudėtinės dalys.
Gira buvo skani, bet neįtikėtinai saldi – abejoju, ar tiek cukraus būtų naudoję prieš XX amžių, kai jis buvo brangus ir mažai naudojamas, net ir turtinguose dvaruose.
Triušienos sriuba buvo labai riebi, soti, turbūt gerai atspindinti laikotarpį. Jaučio žando sriuba su alumi nelabai signalizavo alų (o pati jaučio žando koncepcija yra XXI amžius, nors pati mėsa ir gardi). Labiausiai nuvylė moliūgo sriuba – ji buvo blanki, beskonė ir tragiška. Turbūt tokios sriubos ir būdavo senais laikais. Bet šiandien tokių nesinori.
Krosnyje kepti moliūgai, gardinti imbierais, buvo neblogi; kiek imbieras buvo būdingas aniems laikams, vėl klausimas.
Veršienos nugarinė buvo blanki ir neįdomi; žuvis buvo su pervirtais grikiais, saldžiosios jukos padažas buvo neblogas, tačiau patiekalą gelbėjo tik iš dalies.
Nuvylė desertas, pavadintas šaltkoše, su šakočiu – tai buvo tiesiog ledai su vidutiniško šakočio doze. Gal taip ir būdavo dvaruose; nors nemanau.
Keturiese išleidome 137.80 – tikrai nedaug. Pastangos būta daug, yra ir meilės, ir noro nustebinti. Tačiau virtuvė tik vidutinė, labiau įmantri, negu skonio besilaikanti – bet Šakių rajone tai yra didelis pasiekimas. Keturios žąsys iš penkių.
Zyplių dvaro virtuves restoranas „Kuchmistrai“
Kuchmistrai, Beržų g. 3, Tubelių kaimas, Lukšių seniūnija, Šakių rajonas. Tel. +370 614 68883. Svetainė: www.kuchmistrai.lt
Darbo laiką pasitikrinkite paskambinę.
