Aš nemanau, kad aš pats su dideliais pinigais. Neturiu nė vienos jachtos nei katerio (turim mažą, bet labai prestižinę sodybą Vilniaus rajone, taip pat turiu kvepalų kolekciją už daug tūkstančių eurų, esu parašęs krūvas knygų ir šimtus straipsnių, septynerius metus leidžiu geriausią Lietuvos žurnalą, rašau didžiausiame šalies portale skaitomiausius straipsnius, nufilmavęs ir įgarsinęs daugybę laidų, kūriau gerą tūkstantį reportažų, gyvenam pasaulyje, kur tik norime, ir du garsiausi Lietuvos šunys auga mūsų namuose, taip kad: duskit, pavidolei). Yra labai daug žmonių, kurie žymiai daugiau nusineš su savimi į grabą, negu aš. Tačiau mano žmonės yra tie, kas džiaugiasi gyvenimu, maistu ir skoniu, spalvom ir kvapais, ir tie žmonės yra mano žmonės.
Nida labai ilgai buvo didelių žmonių nedėkingas poilsio centras. Nedėkingas ta prasme, kad Nidoje mes mokėdavome tonas pinigų už labai vidutinės kokybės paslaugas: čia buvo kepta duona, skėčiai paplūdimyje ir gražūs takai prie jūros. Atsimenu, kažkada labai erzinau skaitytojus (gal prieš dvidešimt metų tatai buvo), nes sakiau, kad šeimai Nidoje reikia kokio tūkstančio litų dienai, jei skaičiuotum normalią nakvynę, trejus pavalgymus per dieną, skėčius ir dviračius. Dar buvo tais laikais toks žurnalas, kur rašiau ir kuriam, prisimenu, vadovavo tokia paveldo-fašistė, neminėsiu jos pavardės, tegu jai būna kaitrios pragaro liepsnos, ir atsimenu, purkštavo visokios piktos tetos jos redakcijoje, kai parašiau apie tą tūkstantį litų per dieną, ir kai parašiau apie tai, kad Nidos lankytojos akiniai nuo saulės kainuoja brangiau, negu automobilis Lietuvos provincijoje. Geras buvau kažkada rašytojas, rėždavau iš peties. Dabar jau švelnesnis pasidariau.
Nors vis dar manau, kad įvažiavimui į Kuršių Neriją reikia mokestį tik didinti. Anksčiau sakiau – penkiasdešimt litų. Paskui – penkiasdešimt eurų. Paskui – 230 eurų. Šiandien mano kaina: 330 eurų už kiekvieną automobilį, nes reik kažkaip apsaugoti vietą mums, elitui. Jau ir taip persigrūdęs kurortas. Kiek galima? Ar negalime mes, Lietuvos geriausieji, turėti savo apsaugotą kampelį? Dar man patiktų koks nors kurorto mokestis, šimtas eurų žmogui per parą, ir už tuos pinigus padarykite prieplaukoje ikrų ir austrių barą.
Šie metai, 2022-ieji, pakeitė ne tik pasaulį dėl karo – jie visiškai pakeitė mūsų Nidą. Rašiau apie Narushi („Užkalnis valgė Nidoje taip brangiai, kad sumokėti teko Ingai Valinskienei”), likau sužavėtas naująja Ešerine, kuriai jau nebeteikiau jokių vilčių po keturiasdešimties metų sovietinės betvarkės, bet štai ji persitvarkė: „Užkalnis buvo Nidoje, nenorėjo valgyti, bet jį privertė ir nulupo 185 eurus“).
Tyčia nedėsiu citatų apie anksčiau aprašytas prastas, beviltiškas ir nykias Nidos arba Juodkrantės vietas, tegu praeitis lieka praeityje, o mes gyvensime šia diena, kuri yra vis šviesesnė.
Apie „Seklyčią“, kuri čia buvo anksčiau, esu rašęs labai senais laikais, kai dar nebuvau nei „Delfi“, nei kitų portalų autorius, kai gyvenau Anglijoje, atostogaudavau Dievo mylimoje Lietuvoje, ir štai sužvejojau savo citatą: „mielas, tačiau neišskirtinis restoranas „Seklyčia“ yra Nidos pažiba, ir tą statusą pasiekia pernelyg nesistengdamas“ – taip, tai buvo tiesa; restoranas buvo (ir dabartinis Ete liko) fantastinėje vietoje, kur matosi pušynas, marios ir Parnidžio kopa, dar ten kažkada būdavo varlių šlaunelių, tais laikais, kai Lietuvoje dar nebuvo net mobilių telefonų (tiesą sakant, varlių ir dabar Ete turi, mačiau meniu, bet nenorėjau ragauti, nes turėjau kitų prioritetų), ten buvo labai brangūs vynai, ten buvo labai gražūs tapetai rombiukais, ir šiaip man tai buvo tokia nesovietinė Kuršių Nerija.
Tai nebuvo gastronomijos centras, bet tai buvo kryptis, kuria reikia judėti – priminsiu nežinantiems, kad buvo tokie laikai, kai vienoje kavinėje Naglių gatvėje, valgančių poilsiautojų akivaizdoje iš virtuvės iššoko šeimininkė, prisėdo ant suoliuko ir pradėjo žirklutėmis karpytis kojų nagus. Nebesakysiu to baro pavadinimo, tiek to, jis ir šiandien vadinasi taip pat, bet šiandien, manau, Nidoje jau tokių stebuklų nepamatysi.
Nebėra (bent jau aš nemačiau) tų šlykščių pripučiamų lipynių pievoje priešais „Seklyčią“, kuriomis džiugindavo kolūkiečių vaikus, ir kurių dėka Nida buvo pradėjusi panešėti į Šventąją arba Krymo kurortus, trūko tik Katunskytės koncertų ir rusiškos muzikos pagrindiniame poilsiautojų take. Baigėsi tie baugūs laikai, ir ačiū už tai likimui ir Neringos valdžiai, kuri kažką daro teisingai.
Dabar restorano Ete šeimininkai pasidarė dar ir vasaros kiną po žvaigždėmis ir pušimis, kuris buvo tam tikras testas lietuviams, kurie trisdešimt metų zvimbė, kad Nidoje reikia pramogų – ir dabar į tą kiną eina vos vienas kitas, nes jiems, pasirodo, jokių pramogų nereikėjo. Kai parašėm Feisbuke, kad yra Nidoje tas kinas, pradėjo burbuliuoti žioplės: „oi kaip gaila, nežinojom, nematėm, būtume nuėjusios“. Tai kur jūs buvot, jeigu nematėt, vėplos jūs? Nidoje keturios gatvės, kaip galima kažko nepastebėti?
Bet gana mano ekspresijos, pakalbėkime apie maistą. Ete meniu galite pamatyti nuotraukose, ir tai yra nesudėtingas ir (ačiū Dievui) gana trumpas meniu, kur yra teisingi akcentai (austrės, kurias mėgstame tie, kam rūpi uostyti svaigų jūros vandens kvapą, o ne pilvus prisikimšti; beje, austrės buvo dviejų rūšių, Normandijos ir Gillardeau, ir tai yra irgi teisingas judesys, nes nėra taip, kad austrės yra austrėms lygu, jų įvairių būna).
Mane nerealiai nudžiugino žuvienė bujabesas (taip lietuviškai reikia rašyti Provanso žuvies troškinį Bouillabaise), tiršta, prieskoninga, ir priminė man pavasarį, praleistą Avinjone – ne todėl, kad ten labai dažnai tą žuvienę valgėm, nors valgėm ir ją, bet tai buvo toks jūrinis mostas, kurio daugelį dešimtmečių Nidoje labai stigo; apskritai, lietuviškam pajūriui labai neužtenka suvokimo, kad jis yra pajūris). Buinas biesas, kaip man norisi vadinti tą sriubą, yra jau Viduržemio tradicija, kur patenka jau ir arabiški prieskoniai ir atspalviai, ir restoranas visa tai labai gerai atspindėjo savo 19 EUR kainuojančioje sriuboje.
Jautienos tartaras (16 EUR) ir jo puošmena, ikrai, buvo geras pavyzdys, kad ikrai yra ikrams nelygu (atsimenate, rašiau apie vieną baisų restoraną Klaipėdoje, kur nudrėbta buvo smirdinčios oranžinės košės) – ir kad tartaras gali būti goslus, švelnus, viliojantis dalykas.
Mūsų kompanija džiaugėsi jūrų liežuviu (tokia žuvis) su kaparėliais ir degintu sviestu, tai buvo labai, labai sodru, gausu, ir šaudė intensyviu skoniu, jokio blankumo nė iš tolo.
Pagaliau, neprimityviai ir išmaniai patiekta ėriena su gratin bulvėmis (kai plonai pjaustytos bulvės užpilamos ir orkaitėje kepamos su sodriu padažu) ir klasikiniu demi-glace padažu, kurį Lietuvoje vadina demiglasu (tirštas prancūziškas padažas, kuris gaminamas, per pusę nuploninant labai tirštą ispaniškąjį padažą, espagnole) – visa tai, pasakysiu jums, yra naujas lygis Nidoje, kur anksčiau restoranuose viskas, ką galėdavo padaryti, buvo šaldytas sterkas, užlydytas fermentinio sūrio kepure su majonezu ir svogūnais, arba varškėčiai, kurie būtų neblogi, jei tai nebūtų vienintelis patiekalas, kurį priimtina kokybe išstenėdavo toks restoranas netoli buvusių partinių-nomenklatūrinių „Auksinių kopų“ poilsio namų.
Pagaliau Nidoje yra restoranas, kuris (greta kitų, mano jau paminėtų) galėtų būti ir Vilniuje, ir net kokiame nors Prancūzijos arba Anglijos mieste ir ten pasijustų visiškai savo vietoje. Kaip gera, kai dalykai taip sparčiai keičiasi į gerąją pusę.
Vakarienė keturiems žmonėms kainavo 336,50 EUR ir dar penkiasdešimt eurų arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių, gero rudens ir vėjo jums į bures tarp Nidos pušų.
Ete Nida, Lotmiškio g. 1, Nida, Lietuva.
Tel. +370 642 93333.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/ete.nida
Kasdien nuo 09:00 iki 23:00.
