Mokslų nebaigęs (čia jie taip mano), valgau restoranuose irgi užeigose (kai kas galvoja, kad nemokamai, sprendžia pagal save, nes jie patys restorane yra valgę tik už svetimus, pavyzdžiui, per gedulingus arba per krikštynas), o paskui rašau apie tai, kaip man atrodo. Grynai pagal tai, kaip man skanu ar neskanu, patiko ar nepatiko. Sėju velnio sėklą, ir nėra kas manęs sutramdo, kaip anuomet sakė muzikologas Viktoras Gerulaitis apie Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko šventą darbą, „Radioshow“.
Šitiek metų, šimtai kebabinių, picerijų, koldūninių, restoranų, kavinių, šašlykinių, viešbučių ir degalinių, ir kad nors kas į teismą paduotų. Arčiausiai buvo tokie japoniško maisto nabagai iš Kauno, blogiausias šalies restoranas, bet ir tiems pristigo parako, ir kol jie virė ir troškino ieškinį, suėjo senatis. O gal tik šiaip bauginti bandė. Bet kur tu pabauginsi ežį savo nuoga subine. Ežys – tai aš, jeigu ką.
Taip kad pavalgau, parašau, ir dar akiplėšiškai sprendžiu, ko Lietuvai ar jų miestui, Dievo saugomam, bet nelabai mylimam, reikėtų gastronomine prasme. Tyrėjas, prokuroras, advokatas ir teisėjas viename asmenyje. Daug kas taip norėtų. Visi mes slapčia trokštame Neringos Venckienės ir Igno Vėgėlės autoriteto, o aš štai juos abu aplenkiau.
Todėl pavydo kamuojamiems piktuoliams ir yra rašomos tokios antraštės, kad bent akimirkai pasidžiaugtų iliuzija, kad ekselenciją Užkalnį priplojo Dievo teisingumas.
Dabar prie reikalo. Kai buvau ilgalaikėje ir brangiai apmokamoje komandiruotėje Klaipėdoje ir aplinkinėse gyvenvietėse, drąsiai persikėliau keltu į Nidą, su ketinimais ir ten padaryti tvarką.
Pasakysiu jums, kad įvažiavimo mokestis į Kuršių neriją (30 EUR) vis dar savo tikslo nepasiekia, atvykusių ten per daug ir dvasios aristokratų tarp jų maža. Elito - vos keli žmonės. Prieplaukoje vos atsisėsti gauni. Automobilį pasistatyti – vargas. Ar už tokią Lietuvą mes kovėmės ant liepsnojančių barikadų?
Mano svajonė Nidai yra dvilypė: įvažiavimo mokestis 130 EUR, kad miestas pagaliau galėtų atsijoti atvykstančius (patikėkite, kai žmonės perka butukus nuo pusės milijono, jiems nebus vargo sumokėti bet kokį įvažiavimo mokestį, juolab kad registruotiems specialiojoje teritorijoje mokestis negalioja). Ir kad mieste pagaliau būtų atidaryti restoranai McDonald‘s, Burger King ir bet kurie kiti amerikietiškos kokybės forpostai, galėtų būti kavinės Starbucks. Žinau, kad aš dažnai apie tai kalbu, bet jeigu kartosiu ir kartosiu, pagaliau įvyks. „Makdakas – Nidai, Zuokas – Vilniui, anglų kalba – Lietuvai“, čia bus mano rinkimų kampanija, kai kandidatuosiu į aukščiausią šalies postą.
Sakyti, kad restoranas „Ešerinė“ (Nidoje, prie marių) turi dviprasmišką reputaciją, tai maždaug kaip sakyti, kad Vladimiras Putinas nėra pats patraukliausias žmogus. Ten dabar viskas pasikeitę (žiūrėkite nuotraukas – liko tik garsusis šiaudinis stogas, 1977 metų projekto palikimas), tačiau aš beprotiškai žaviuosi naujųjų šeimininkų drąsa. „Ešerinę“ perimti – čia tas pats, kaip pabandyti atgaivinti ir naujam gyvenimui prikelti griaunamą stadioną Šeškinėje.
Jaunesni neprisimena, kad tai buvo gintarinio Lietuvos pajūrio piktžaizdė: sovietinio visuomeninio maitinimo iškiliausia votis, Neringos gangrena, pateikinėjęs skiestą alų ir tokį maistą, kad 1993 metais Lietuvos provincijos ligoninėse ir išvedamos Rusijos kariuomenės daliniuose buvo žmonės geriau maitinami. Ten buvo baisūs padavėjai, pikti ir nekantrūs. Paskui atėjo nepriklausomybė, ir viskas pasidarė dar blogiau. Per dienas grodavo ta pati kasetė, kurią pakeisdavo tik tada, kai suplyšdavo juostelė, gruzdinimo aliejų keisdavo tik tada, kai nuo jo smarvės kas nors virtuvėje prarasdavo sąmonę, savininkai užsakė į kiemelį darbo baisias sunkias kalinėtas kėdes iš Pjonjango kalėjimo kooperatyvų, kurios turėjo vaizduoti senovines Tolimųjų Rytų kankinimo priemones ir prieštankinius ežius, skirtus atlaikyti amerikiečių motorizuotų divizijų puolimą Korėjos pusiasalyje.
Ešerinė Nidoje buvo sovietmečio pagimdytas ano meto chaltūrinės architektūros, Rumšiškių stiliumi lyg pagerbiančios Lietuvos agrarinę ir vyžotą praeitį, kūrinys. Jis gimė iš komunistinės ir proletarinės ideologijos, partijos sekretorių Justo Paleckio, Antano Sniečkaus ir Petro Griškevičiaus dumblinos estetinės beskonybės ir sovietinės Lietuvos prestižo įsivaizdavimo, kuris jungė čekišką sietyną Vilijampolės daugiabutyje su partijos komiteto krėslų prabanga, o liaudies gyvenimą įsivaizdavo kaip klumpes, Joninių laužus, uždegtus dyzelinu, dirbtines šokėjų kasas, prisegtas prie grafikės Albinos Makūnaitės kraupių vaikiškų knygų iliustracijų, o taip pat Juknaičių tarybinio ūkio monumentaliąją tapybą ir vitražus.
Nenuostabu, kad nenorėjau į Ešerinę eiti. Privertė mano draugė, kuri dažnai mane išmoko labai gerų dalykų, už ką jai esu dėkingas.
Ir nauja tvarka mane šokiravo, iš pačios geriausios pusės. Sovietinės Nidos – nei kvapo, nei vaizdo, nei užuominos. Lyg kas buvo atlikęs kraujo perpylimą, smegenų persodinimą, o ne tik puikų remontą patalpose, kurios akimirksniu atjaunėjo keturiais dešimtmečiais. Net kiemelio erdvė sutvarkyta naujai.
Tačiau svarbiausia – trumpas, išmanus, ir labai profesionalus meniu.
Nidoje – pagaliau miesto kokybė, šalia Liutauro Čepracko „Meat“, šalia kitų vilnietiškų džiaugsmų, importuotų į kurortą, sublizgo naujas perlas, kaip papuošalas ant jūrų deivės Jūratės kūno.
Prasidėjo viskas nuo fantastinių lengvų, Azijos stiliaus užkandžių – aštuonkojų ir vėžių uodegų. Viso gero, kepta duona su užlydytu sūriu, likit sveiki, gabaliukai žuvies, gruzdinti sename aliejuje – nieko panašaus ten nebėra.
Ešerio gabaliukai, patiekti, kaip šukutės: vėl azijietiška įtaka, kai vieni patiekalai vaidina kitų vaidmenis. Honkongo ir Osakos kokybė. Ešerio sevičė su apelsinais ir greipfrutais, išmonė ir delikatumas, kaip pietų Kalifornijos restoranuose prie vandenyno.
Visas keptas ešerys (45 EUR), su jūržolėm ir kitais žalumynais, keptas ant grilio taip, kad lėkštėje mačiau šventojo Petro atspindžius. Jis buvo žvejys, kaip žinote, ir Petras, pirmasis popiežius ir Kristaus vietininkas žemėje būtų didžiavęsis šiuo patiekalu.
Fantastiškai ir intensyviai patiektos didžiulės Madagaskaro krevetės ir kalmariukai (22 EUR, labai kukli kaina už tokį gerumą) jaudino ir svaigino, juo labiau kad alkoholio neužsisakėme: putojanti Kopenhagos arbata (38 EUR už butelį) yra tai, ką šiandien rekomenduoju, nors jie man ir nemoka.
Ar galiu prie ko nors prisikabinti? Nebent aprašymas Feisbuke pakėlė man vieną antakį. „Jūros gėrybių taverna“ – šiaipjau, žinokite, taverna, nuo lotyniško „taberna“, yra vieta, kur žmonės geria gėrimus, aludė arba vyninė su užkandžiais, panašiai, kaip Japonijoje izakaya. Todėl vadinti taverna tokią vietą, kuri turi puikią jūros virtuvę, yra keistoka ir savotiška, čia panašiai, kaip „sušių burgerinė“ arba „pieniškų kokteilių kepsninė“. Bet tai nėra tragedija ar bėda, kad tik visų maistas toks geras būtų, tai vadinkitės nors skalbykla, aš vis tiek ten ėjau ir eisiu, ir mokėsiu tiek, kiek pasakys.
Čia sumokėjau už mudu abudu, su arbatpinigiais, 185 eurus.
Naujoji „Ešerinė“, jūs padarėte stebuklą, aš jus laiminu, ir tegu jus laimina visi kuršių Dievai, jūs parodėte visai likusiai Lietuvai, Europai ir pasauliui, kaip galima sulošti. Penkios žąsys iš penkių.
Ešerinė, Naglių g. 2, Nida.
Tel: +370 658 11112.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/eserine.nida
Kasdien nuo vidurdienio iki 23:00.
