Kad Klaipėda yra geriausia vieta Lietuvoje pavalgyti (po Vilniaus), esu rašęs ne kartą ir ne du. Gana jau man džiūgauti apie „Monus“, apie „Toli nuo klasikos“ Melnragėje (kur valgiau už 150 eurų), apie „Momo Grill“ (kuris jau yra ir Vilniuje), apie „Pepper Grey“, geriausią šalyje Kaukazo restoraną, ir apie nuostabią alaus ir valgio erdvę „Švyturys BHouse“.
Beje, kai rašiau apie „Švyturio BHouse“ ir apie Klaipėdą, ten buvo vienas geriausių mano pasažų: „Į pliažą neikite: ten tikras šeimų maršas be drabužių. Melnragės paplūdimyje alų paslapčia siurbia pilvūzai, jau gerai įraudę nuo saulės ir žvelgiantys aplink pavandenijusiom akim, pasipuošę trikampiniais triūsikais, ir jų tradicinės žmonos, besivartančios ant rankšluosčių, kaip jūrų vėplių kaimenė. Plieskia karštis, ir per garsiakalbį aidi balsas, kuris sako, kad negalima paplūdimyje vartoti alkoholio. Raginimas sulaukia lygiai tokio pat dėmesio, kaip jeigu kas nors kviestų juos skiepytis.“
Be to, Klaipėdoje yra ir mano širdžiai mieli amerikietiškosios kokybės forpostai: McDonald’s, Burger King ir Circle K, tai negaliu sugalvoti, ko jiems gali stigti.
O naujos vietos auga greitai, ir restoranų gyvenimas Klaipėdoje daro rimtą įspūdį, ir Klaipėda, atrodo, greitai pralenks Vilnių (gal nebent naujasis meras, atėjęs po gatvių siaurintojo sostinėje, padarys kažką gero).
Buvo tokie laikai, nepamirškim, kada Klaipėda garsėjo nebent vienu restoranu Varnėnų gatvėje, kur nestabilus šefas darkėsi salėje, kaip Orlauskas šeimų maršo scenoje, ir rėkdavo ant klientų, taip pat nesąmoningu laivu Danėje su maistu neišmanėliams, tam tikru pasažu vokišku pavadinimu ir dar vienu restoranu Tiltų gatvėje, kuriame valgydavo Kirkorovas ir kitokie gazmanovai. Šie laikai praėjo. Laivas tebeplūduriuoja, bet jis labiausiai traukia akį kaip blogo meto atgyvena, o jo pavadinimas klaipėdiečiams ir miesto svečiams skamba groteskiškai ir juokingai, kaip ir „Rybportas“, žvejybos uosto rajonas iš pokario laikų.
Teatro aikštėje, kur yra pats Senamiesčio gyvenimas, kad ir kiek jo bebūtų (Klaipėda vis dar yra ne kurortas, gana mieguista vieta, nors pajūris yra fantastiška, aš per dešimt dienų kasdien varydavau į Melnragę ir Girulius, vaikščiodavau beveik iki pat Karklės – jei jums patinka jūra ir miškai, Klaipėda yra žymiai geresnė vieta, negu Palanga, ir ne tik dėl džiazo festivalio vietoje Cepeliniškių) yra restoranas „Cremia“, apie kurį kalba visi.
Tiksliau, tai ledainė (gelato parduotuvė) su kepykla, kur kepa geriausius mano rastus Lietuvoje kruasanus, arba chrososentus, krusenus, chorosenus ir korsansus, kaip šefas paminėjo (atėjo pasikalbėti, už ką jam labai dėkui, man visada lengviau rašyti, kai turiu daugiau informacijos), su prancūzišku sviestu ir miltais, ir jei jūs galvojate, kad lietuviški miltai ir sviestas yra tokie pat geri, galvokite iš naujo, nes taip nėra. Aš šį pavasarį gyvenau Prancūzijoje ir galiu jums pasakyti, kad su mūsų produktų kokybe mes dažniausiai turėtume slėptis po lapais. Niekas nepasikeitė nuo sovietinių laikų, kai geriausias prekės ženklas buvo „importinis“. Deja, tai tiesa.
Aš patariu valgyti kruasanus be kremo ir be jokio užpildo: taip, kremai puikūs, skoniai išmanūs, ir gal yra, kam patinka, bet man patinka grynas kruasano malonumas, tyras džiaugsmas iš sviestinės sluoksniuotos tešlos. Ateikite anksčiau, nes kruasanai baigiasi gana greitai, o kepykla tegali jų pagaminti tik du ar tris šimtus per dieną, nesugadindama kokybės, ir jūs nenorite, kad jie pradėtų gadinti kokybę.
Kad nebūtų taip, kad vien tik girčiau, tai patarčiau susitvarkyti koordinavimą tarp padavėjų ir tarp parduotuvės, nes teoriškai galima išsirinkti pyragėlius ar chrososentus pačiam, ir paskui padavėja atneš prie staliuko ir jums paskaičiuos už viską kartu, bet praktiškai taip būna ne visada (prie vitrinos liepia iškart susimokėti), kas nėra baisi problema, tačiau palieka įspūdį, kad sistema nėra tiksliai apgalvota. Tačiau tai smulkmena, kurią turiu paminėti.
Neleiskite man pasitraukti nuo maisto temos: nuotraukose matote ne tik geriausius Lietuvos kruasanus, bet geriausius Lietuvos Benedikto kiaušinius.
Ir su lašiša (14 EUR, visa porcija), ir su laukinės kuprės lašišos ikrais (9 EUR) buvo ne tik pavyzdiniai, bet peržengę Lietuvos gastronomijos sau užsibrėžtas lubas, su yuzu (japoniškosios citrinos) actu gaminto olandišku (Hollandaise) padažu, ir padėti ne ant šiaip kokios bandelės, o ant briošės (brioche), pagamintos su tuo pačiu prancūzišku sviestu. Ar tobulas buvo marškinėliuose virtas kiaušinis? Kas per klausimas. Ar tobuli mano rašymai? Ar esu labiausiai skaitomas lietuviškai rašantis autorius pasaulyje? Atsakymas į visus klausimus – „taip“.
Jei galima, aš dar paminėsiu cinamono bandelę su riešutais (4,50 EUR), ir turiu pasakyti, kad ji buvo viena geriausių, gal nebent Palangos „Pušų paunksnėje“ valgiau Lietuvoje skanesnę (žinoma, Amerikoje man dar labiau patinka jas valgyti, prisimenu vieną didžiulį restoraną Vašingtono valstijoje, miestelyje greta Redmondo, ir ten cinamoninė bandelė buvo tokia, kad aš ją sapnuoju naktimis, nors, kaip prisimenate, desertai nėra mano dalykas).
Už pusryčius sumokėjome kuklią 47,25 EUR sumą, ir dar arbatpinigius. Nebrangu: senais pinigais tai būtų mažiau, nei pora šimtų litų. Ar galėčiau taip pusryčiauti kasdien? Manau, kad taip. Tiksliau, esu tikras. Ar norėčiau sumokėti 74,52 EUR? Taip.
Šis restoranas, manau, simbolizuoja viską, kas yra šiais laikais teisingai daroma Klaipėdoje: išmonė, teisingos sudėtinės dalys ir pasididžiavimas savo kuriamais produktais. Reikės dažniau nuvažiuoti į tą laimingą miestą. Penkios žąsys iš penkių.
Cremia, Sukilėlių g. 10, Klaipėda. Tel. +370 673 02222. Tinklalapis ir Instagram: www.cremia.lt, Facebook puslapis: https://www.facebook.com/cremiacafeteria/
Kasdien nuo devintos ryto iki devintos vakaro.
