Atvykau bandyti vienos karščiausių inovacijų, kur net Užkalnis sunkiai gauna vietų: Martyno Praškevičiaus restorano „Toda“, kur net man, žvaigždei ir įtakos agentui, vos rado staliuką, nepaisant to, kad atvykome su labai įtakingais draugais, kurių net negaliu minėti, nes su jais einame į atsakingiausius gastronomijos fronto ruožus, ginkluoti smalsumo haubicomis ir neribotais biudžetais (jau esate skaitę, kaip nedaug stigo iki 1000 eurų čekio, nelengva, kai maisto kritiko užmojai prilygsta NATO ginkluotės galiai). Restorane – daugiausiai tie, kas J.Basanavičiaus gatve nevaikšto. Mums, išrinktiesiems, J.Basanavičius yra tik žinomas vyras ant 50 litų banknoto, influenceris ir Auszros paskyros kuratorius Instagrame.
Sunerimstu, stebėdamas tą antplūdį, baimingai spragsiu prabangiu vintažinės išvaizdos fotoaparatu: kiek čia kainuos pavalgyti, kai net pavežėjai čia keleivius atveža bentliais ir poršė-kajenais, kai pasodino mus prie stalo, didelio ir ilgo, kaip Jungtinių Tautų sekretoriate Niujorke, kai administratorė ir padavėjai akivaizdžiai ne iš kurortinio garnizono, o surinkti Vilniaus geriausieji.
Restoranas yra Artimųjų Rytų virtuvės (dar kitą Praškevičius turi ir Nidoje, bet ten nebuvome dar, ar jūs matėt, kiek kainuoja įvažiavimas, kas tiek gali mokėti?), ir aš keliu antakius, nes buvo toks laikas, kai visi įjunko gaminti šakšukas ir falafelius, kratyti parduotuvinį humusą (avinžirnių užtepą) į mandrus indelius ir vaizduoti, kad čia labai autentiški Artimieji Rytai.
Bet ne, pradedu skaityti meniu, ir, ačiū Dievui, hipsterinių žaidimų ir mėgėjiško eksperimentavimo čia – nė kvapo, viskas kieta (ne ta prasme, kad sunku kramtyti, kramtyti kaip tik lengva, o aš turiu galvoje „šaunu“), ir jau pirmasis ragaujamas patiekalas, humusas su krevetėmis (13 EUR), ir pačių kepta Artimųjų Rytų duona praneša, kad galima vertinimą baigti čia ir dabar, nes tai mano pats geriausias valgytas humusas gyvenime, o aš valgiau humusų, patikėkite, daugiau, negu jūs valgėte gruzdintų koldūnų – visame pasaulyje. Skonio napalmas, malonumo lava, ir kur? Palangoje? Buvusios valgyklos patalpose? Ar pagaliau kažkas išgirdo mano maldas, ir Lietuva yra Vakarai? Matyt.
Bet teksto kol kas dar nebaigsiu, tik turbūt visko neaprašinėsiu, nes reikėtų prie kiekvieno patiekalo rašyti puiku, nuostabu, sodru, ir jums nusibostų; todėl pilnas sąrašas, kiek mes visko keturiese užsisakėme, yra čekyje, kurį maloniai kviečiu skaityti ir pavydėti, nes mes patys sau pavydėjome – tai buvo maistas, kurį valgo tylėdami, net aš, rėksnys ir plepys, tylėjau ir buvau koncentruotas į užduotį, o didžioji dalis maisto buvo tokia, kad jį norėjosi įtraukti per šnervę, preliminariai susukus vamzdelį iš 200 eurų banknoto.
Norite žinoti, kas yra neblankus skonis? Tarama, menkių užtepėlė, yra lyg ta trumų pasta, kurią parduoda geriausiose italų maisto parduotuvėse, kur paragauji ir nežinai, ką veikei anksčiau visą gyvenimą: tai yra toks intensyvumas, kad atrodo, tai kūrė organoleptinio ginklo kūrėjai slaptose laboratorijose.
Baklažanas su harisa (čilių pasta) buvo lyg jūros puta, su kuria iš jūros išniro deivė Venera, toks švelnumas ir tikslumas, o harisos aštrumas buvo lyg svaiginantis Veneros bučinys, po kurio degina lūpas ir tvinkčioja smilkiniai.
Užkandukų, užtepukų, pakramtukų užsisakėme tiek, kad keturiese dalinomės vos dviem pagrindiniais patiekalais: kapotos avienos lyulya kebabu (kol geresnio niekas nepasiūlė, šitas bus mano metų kebabas) ir ungurio šašlyku, kuris supynė savyje tradicinį Palangos gastronominį šmalcą (gerąja prasme) ir Artimųjų Rytų paveldo skambesį – nepirkite tų rūkytų ungurių gatvėse, kuriuos atveža iš Kinijos šaldytus ir rūko prie Gargždų autobusų stoties (pastaba: juokauju, neturiu tokios informacijos), valgykite ungurio šašlą (29 EUR), ir patirsite tai, ką patyrė Užkalnis su kompanija.
Norite pavalgyti, kaip valgėme mes? Užsisakykite negalvodami, sakykite „noriu to, ką valgė Užkalnis“, ir akimirksniui pasijusite manimi, kad ir ką jums tai reikštų.
O kaina? Mes buvome šoke. Planavome 400 ar 500 eurų, o sąskaita buvo, padėk jiems Dieve, vos 264,60 EUR, ir dar 40 eurų palikome arbatpinigių. Nes paskui visi juoksis: „jie net trijų šimtų pravalgyti nesugebėjo“.
Kokia būtų teisinga kaina už šia puotą? Keičiame vietomis du skaitmenis: 462,60 EUR man skamba, kaip teisingesnis įvertinimas. Ką manote jūs?
Penkios žąsys iš penkių, ir Dieve laimink juos, laimink tą valgyklos pastatą ir Palangą. Tai restoranas, kur Kastyčiui nebūtų gėda atsivesti sutiktos deivės Jūratės, paskanauti visko prieš tai, kaip jie imtų pavežėją ir varytų į Jūratės tėvo pirktus gintaro rūmus meilės pramogų skanauti.
Toda, S.Neries g. 25, Palanga.
Tel. +370 658 25444.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/todarestoranas/
Apie darbo laiką teirautis paskambinus. Be rezervacijos eiti net negalvokite.
