Kadangi esu menininkas, bent jau širdyje, tai mane tie dalykai pirmiausiai užgauna iš estetinės pusės – ten (dažniausiai) nėra jokio grožio, ten yra gelžbetonis ir blogai sudėtas asfaltas kiemuose, ir visokie remontai ir loftų konversijos retai būna išbaigtos, dažniau ten yra tokia sulipdyta Brazilijos favela, chaotiška bendruomenė, kur kiekvienas nuomininkas turi lopinėlį teritorijos ir ten kažkaip susitvarko, tačiau bendros erdvės yra baisios, užstatytos automobiliais ir namų numeracija nesuprantama niekam, net patiems gyventojams.

Vadinamieji Ševčenkos loftai nėra išimtis – kažkada ten buvo garsaus sovietinio aktyvisto ir kovotojo su Sąjūdžiu ir Lietuvos nepriklausomybe Oktiabrio Burdenkos vadovaujama elektros matavimo prietaisų gamykla, o dabar ten verslų, meninių studijų ir valgymo vietų mišinys – anksčiau ten buvo ir Liutauro Čepracko „Gastronomika“ (dabar išsikėlė į Bokšto gatvę, apie tai rašiau 2020 metais – Stipriausiųjų virusas neima, arba kaip Užkalnis 400 eurų vakarienei išleido, o dabar dar yra, ir jau nebe pirmus metus, tokie maisto pankai ir super-hipsteriai Delta Mityba.

Bet aš nuėjau (nebe pirmą kartą) į Backstage Cafe (kaip nors paieškosite ir rasite), ir mano nuomonė pradėjo keistis. Pirmiausia, viduje tai atrodo visgi kaip Vakarai, o ne kaip Rytų Europa.

Backstage Cafe
Foto: A.Užkalnis

Pažiūrėkite nuotraukas prie šio straipsnio – tai tikras užsienis.

Pažiūrėkite, kaip patiektas maistas, kaip išspręstas interjeras, įsidėmėkite, kad ten leidžia žmones su šuniukais – taip, tai Vakarai, tai laisvasis pasaulis, o ne truputį labiau poliruota Baltarusija.

Rytų Europos, ex-Sovietų Sąjungos ir brazauskinės Lietuvos didžiausia išraiška Vilniuje yra Vokiečių gatvė – išskyrus kelias auksines vieteles elitui, tokias, kaip Bon Chop, dėl kurių esu sakęs, kad myliu Lietuvą, ten visas tas post-sovietinis bjaurumas iš tinklinių arklidžių su trikampių servetėlių laikikliais ir desertų pasiūlymais ant stovelių, kurie teršia stalus vien savo vaizdu, su susiraukusiomis padavėjomis, kurios nieko nežino apie savo nešiojamą maistą, ir paklaustos sako „čia kaip kam jau pagal skonį“ (kvaišos, pasidomėkite bent kuo nors, o jei manote, kad dirbant už mažą algą nereikia mylėti darbo, tai jūs klystate, žinote, kodėl jūs dirbate už mažą algą, ubagės velnių jūs – būtent todėl jus už gerą algą ir nesamdo, nes jums ant kaktos ir ant iškirptės parašyta, kad jūs darbo nemėgstate ir kad norite būti instagramo influencerėmis, o ne su lėkštėmis vaikščioti, o kai nekenčiate darbo, tai jums ir moka už jį nedaug).

Backstage Cafe yra viskas kitaip, ten jie žino, ką mėgsta – klausia, ar geriau blynelių, ar bus fainiau, jeigu užsisakysim kokių nors jų kepinių, ir pardavėja išraiškingai parodo į ką tik atneštą šviežią dubenį cinamono bandelių (cinnamon rolls), kurios, nors ir kilusios iš Švedijos, čia yra labiau amerikietiškos, su tirštu kremu, kurio užtepta ne mažiau, negu tepasi kremo nuo įdegio Kauno gyventoja, besivoliojanti Baltijos jūros paplūdimyje, tik šio kremo su citrininiu rūgštumu geresnės skoninės savybės, negu aukščiau minėtos kaunietės.

Backstage Cafe
Foto: A.Užkalnis

Sako man, kurios bandelės norėsite, aš sakau – nustebinkite mane. Tai frazė – detektorius. Jei restorane ar kavinėje paprašai, kad tave nustebintų, tai gera vieta visada žinos, ką daryti, o prasta vieta pradės sakyti: „ta prasme?“.

Beje, tas pats galioja ir santykiams: jei jūsų antra pusė nestebina ir nedžiugina, tai kam jums tokia antra pusė? Jau greitai: Užkalnio patarimų knyga darnioms poroms, vadinsis „Nustebink mane savo bulkutėmis“. Ieškokite knygynuose. Kalbant apie bulkutes, ten buvo migdolinis kruasanas (chrososentas), kuris buvo gal ne visai chrososentas ir ne horosenas, tačiau goslus ir sprogstantis skoniu kepyklos malonumas.

Vėlyvųjų pusryčių meniu (o visas brančas, brunčas arba brunch čia tik savaitgaliais, nuo 09:00 iki 14:30) yra išmanus ir rafinuotas, ir abu pagrindiniai patiekalai, kuriuos pasirinkome, atlaikė ne tik egzaminą, bet ir laimėjo Užkalnio olimpines vasaros žaidynes savaitgalinio valgymo rungtyje (ar ne, žiūrėkite, kaip išlanksčiau ir sugalvojau).

Azijos omletas (9,50 EUR) su degintais kukurūzais, krevetėmis ir grybais, su tobulai išvirtais (aš sakau – tobulai, esu Azijos ekspertas, žinau, ką kalbu) šalia padėtais ryžiais, buvo svajonių svajonė. Kai omletas būna su daug įdaro, jis dažnai būna perkeptas, o čia buvo tobulo prancūziško omleto konsistencija, purus ir lengvutis, ir su čilio padažo aitrumu – man tai buvo lyg grįžimas į Japoniją.

Backstage Cafe
Foto: A.Užkalnis

Tačiau turiu papasakoti apie Benedikto kiaušinius. Ant purių vaflių su kietuoju sūriu patiekti, kaip iš vadovėlio išvirti kiaušiniai marškinėliuose, svajonių Hollandaise (olandiškasis padažas), delikačiais trupinukais apibarstyti, su nerealios, amerikietiškos kokybės šonine, šie kiaušiniai buvo geresni už seksą ir tikrai geriausi Benedikto kiaušiniai Vilniuje. Tokio pat gerumo yra tik Palangoje, „Pušų paunksnėje“ (aš renkuosi tuos, kur su krabais). Metų pusryčiai. Šie kiaušiniai – šūvis į krūtinę, šie kiaušiniai – skrydis lig dangaus (kaip diena pirma ir paskutinė, už kurios lyg skęstantis laikaus).

Backstage Cafe
Foto: A.Užkalnis

Kartoju, tai geriausi Benedikto kiaušiniai Vilniuje ir geriausi vėlyvieji pusryčiai Vilniuje. Penkios žąsys iš penkių. Ir tai yra Vakarai, kokie jie turi būti. Su kiekvienu žingsniu Vilniuje vis daugiau Amerikos.

Backstage Cafe, T.Ševčenkos g. 16h, Vilnius. Tel. +370 618 88827.

Facebook puslapis: https://www.facebook.com/backstage.cafe.vilnius/

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 08:00 iki 19:00, savaitgaliais nuo 09:00 iki 17:00.