Nesu radikalas, todėl palikčiau cepelinus (užtektų tų, kurie mano mėgstamame Vilniaus restorane), mano draugė nori šaltibarščių visur ir visada, ir aš jai pritariu, kartą per metus galėtų kiekvienas gyventojas, jei nori, suvalgyti silkutės su bulvėmis, leistini kibinai (jei kokybiški) ir žemaičių blynai. Tiek būtų gana.
Visa kita reikia atvežti iš tų kraštų, kur žmonės myli maistą labiau, negu žoliapjoves, lizinginius automobilius ir kartoninius daugiabučius: iš Meksikos, Japonijos, Prancūzijos, ir, žinoma, iš Italijos.
Štai restoranas, apie kurį sužinojau iš Artūro Zuoko, o kadangi buvęs sostinės meras itališką maistą išmano gal ne blogiau už mane, tai aš juo visapusiškai pasitikiu, net jei mūsų draugystė privertė kai kuriuos mano artimus žmones manęs išsižadėti.
Restoranas itališkas, vadinasi „Undici Ventuno“, kas italų kalba reiškia 1121, ir koduoja 2011 ir 2021 metus, kurie reikšmingi jo savininkui, milaniečiui, su kuriuo kalbėjomės ir gal net čiauškėjome, ir kuriam aš stengiausi parodyti savo labai užrūdijusius italų kalbos įgūdžius. Bet kalbu itališkai geriau, negu šoku ir dainuoju, patikėkit jūs manim.
Įstaiga yra didelio gražaus pastato Basanavičiaus g. 26 rūsyje – anksčiau kažkada ten buvo bankas, dabar – visokie biurai, o tame rūsyje, iš visko sprendžiant, anksčiau buvo vadinamasis bufetas, na, žinote, kur darbuotojai per pietus ateidavo valgyti pikantiškų salotų, salotų „Gaidelis“, gal dar kokių buterbrodų prie kavutės ir kalbasi apie tai, kaip juos ėda viršininkas.
Tas sovietinis-lietuviškas bufetas yra dalis prakeikto lietuviško palikimo, dalis to valdiško biuro gyvenimo, kurį pakeitė ofisėliai-stiklainėliai ir dienos pietūs bei biznes-lančai kinų restoranuose „Penki drakonai ir trys žibintai“, kur skaniausi patiekalai yra visada numeris šešiolika ir numeris trim-trys („virtuvė, trejetukai“). Kadangi visi įprato dirbti iš namukų, tai darbe pietukai irgi nunyko – labai tikiuosi, kad visi kuo toliau, tuo labiau dirbs nuotoliniu būdu, o mėgstamiausi vaikų vardai 2023 metais Lietuvoje bus Zūmas ir Skaipita.
Dabar ten praeities demonai išvaryti, viskas remontuota, nors, žinia, patalpose vis dar pusrūsis (galima sėdėti lauke ir žiūrėti į pravažiuojančius troleibusus ir rusų cerkvę).
Restoranas išaugo iš itališkų skanėstų parduotuvės, ten visai nedidelis meniu, ir jis surašytas keliomis eilutėmis (sako, nuolat keičiasi) – vasaros salotos, melionas su kumpiu (kurgi be jo), trijų rūšių pasta ir trijų rūšių pinsa, kuri yra lyg tokia senoviška romėniška pica, kuri yra ovalinės formos ir kur kvietiniai miltai yra maišomi su ryžių miltais.
Ir kava bei desertai.
Vegetarinė pasta su rikotos sūriu, lunette (mėnuliukų formos) ir plin – pjemontietiški mažyčiai, delikatūs, plonytės tešlos koldūniukai su mėsa buvo pavyzdiniai, tegu ir ne tokie, kokius lengva ranka įtrauktų į gastronominius gidus, bet absoliučiai nepriekaištingi. Pačiame Pjemonte tikrai nebambėčiau, irgi gavęs tokios pastos. Patikėkite, jei tokius kas nors būtų Lietuvoje patiekęs prieš dvidešimt penkerius metus, manyčiau, kad sapnuoju.
Pinsa, ta antikvarinė senovės Romos pica, buvo paruošta iš geriausių produktų (plonytės cukinijos, delikatūs svogūniukai, tobula kiauliena iš Chianti regiono Toskanoje), ir nors buvo nebūtinai tai, ką rinkčiausi, būdamas Italijoje (aš esu žiauriai reiklus picai), šiame reformuotame Vilniaus ex-bufete tai buvo progreso ženklas. Kaip ir labai gera kava, su subtilia rūgštimi.
Ar šis restoranas gali kautis su „visos apimties restoranu“ su didele virtuve, daug darbuotojų, aštuoniasdešimčia sėdimų vietų ir plačiu meniu? Žinoma, ne. Tai, sakyčiau, geriausias greito maisto variantas, kurio galima norėti: paprasti patiekalai, teisingai atlikti, naudojant žiauriai kokybiškus produktus. Ar aš ten eisiu dar? Taip, manau, kad taip ir bus. Labai norėčiau, kad vien Vilniuje panašių sąžiningų ir profesionalių vietelių atsirastų gal du šimtai, o gal ir daugiau. Kad kasdien galima būtų eiti vis į kitą. Gastronominis džiaugsmas gali būti pareikštas ir paprastomis formomis.
Dviese sumokėjome 38 EUR ir arbatpinigius.
Trys žąsys iš penkių, ir tikrai puikus potencialas augti. Neaplenkite jų, jie daro šventą darbą.
Undici Ventuno, Basanavičiaus g. 26, Vilnius.
Tel. +370 603 91 239
Darbo laikas: restoranas dar neseniai atsidarė, laiką derina – pasiskambinkite.
