Paskutinis sustojimas Italijoje buvo Ligūrija, kurios maistas nėra garsus. Alyvuogių aliejus - taip. Geriausias iš šiaurietiškų. Bet maistas čia šiaip - kaimų kaimas. Žuvis, aštuonkojai, kalmarai, daug daržovių. Mėsos nedaug: maža ganyklų (jos gretimame Pjemonte). Mandrybės tik Genujoje, kuri yra didelis uostas ir turtinga vieta, o pakrantėje - nieko tokio. Gastronominiai gidai pateikia kelias vietas, bet ne kažin kiek ir ne baisiai aukštai įvertintas.

Greta mūsų namų (jeigu įdomu, tai buvo Diano Marina - labai patariu) yra kurortas Sanremo, kurio rašyba dar būna “San Remo”, bet nekreipkite dėmesį į tokias smulkmenas, jos įdomios tik tokiam filologui, kaip aš. Kurortas žinomas dėl savo muzikinio konkurso (ne mano skonio, kaip ir ta visa jūsų Eurovizija, nors į ją žiūriu palankiau nuo tada, kai išmėžė Rusiją ir Baltarusiją, ir laimėjo Ukraina, man atrodo, kuo daugiau muzikoje politikos, tuo geriau, patikėkit manim).

Žinokit, taip žiauriai ir nerealiai buvo gerai, kad grįžome net ir antrą kartą (miestas buvo pustuštis, nes kaip tik tada per miestą važiavo Giro d’Italia dviračių varžybos, kad juos kur galas, bet kam man sportas, kai galiu pavalgyti, ar ne?). Paprasti kaimo patiekalai atlikti su tokiu polėkiu ir įkvepimu, taip preciziškai, kad pati ranka tiesėsi palikti didesnius, nei įprasta Italijoje, arbatpinigius. Jei nepaliekate arbatpinigių restorane, žinokit, kad esate spaudikai, ir bus jums Dievo bausmė pomirtiniame pasaulyje, turėsite dirbti pragaro valgykloje padavėjais, velniams patarnauti, ir nebus jums arbatpinigių jokių, dar daugiau, turėsite karštus puodus be pirštinių nešioti.

Kiekvieni pietūs (o mes važiavome būtent pietų) kainavo maždaug po šimtą eurų, normali suma dviems. Iš kur tiek pinigų maistui, klausiate jūs? Ogi dirbkite ir jūs irgi turėsite. Už tingėjimą pasaulyje niekas pinigų nemoka.

Ypač geri lakštiniai su pesto padažu - Genujos pasididžiavimu. Bottarga, džiovinti ir rūkyti ikrai, kaip didžiulis ir energingas skonio priedas. Vietinės (dabar labai madingos, ir užbrangusios nesveikai, kaip rašė vietos spauda) ankštinės cukinijos, tokios plonytės ir delikačios - trombette, dar vadinamos tromboncini, arba zuchetta; įsivaizduokit, kad net aš jas giriu, nors nuo vaikystės nepakenčiu cukinijų, kurias lietuviai peraugina iki arbūzo dydžio, vis per savo durnumą. Ir ką tu jiems padarysi?

Labai patiko ir paprastas kaimiškas pyragas (irgi su cukinijomis), o pati fantastika buvo užtepėlė, arba tokia košė, su sūdyta menke, baccala - patiekalas vietos dialektu vadinasi brandacujun.

Viskame, ką užsakinėjome, nebuvo nė vieno prasto patiekalo. Aš tiesiog visų nevardinu, nes čia ne tokios apžvalgos: rašau apie įspūdžius.

Penkios žąsys iš penkių: ir Ligūrijoje galima valgyti. Grįžtu į Lietuvą su dideliais lūkesčiais ir aukštais standartais. Žinau, kad manęs labai laukiate.

Antica Trattoria “Piccolo Mondo”, Via Piave, 7, 18038 San Remo, Liguria, Italija. Tel. +39 0184 509012.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 10:00 iki 15:00 ir nuo 19:00 iki 22:30