Lisabonos restoranai yra kaip oro susisiekimas iš Lisabonos oro uosto: mūsų didesnę sostinę, kur dar ir žmonių pajamos didesnės (taip, mes Lietuvoje jau aplenkėme portugalus pajamomis, žinau, kad nepatiks norintiems pazyzti, bet niekur nesidėsite), Portugalijos didžiausias miestas daro į vienus vartus. Kai mes Lietuvoje turime nemalonios ir pigios airių oro linijos maršrutus daugiausiai į čikenfektorių miestus, tai iš Lisabonos yra tiesioginiai skrydžiai į aštuonis šiaurės Amerikos miestus (jau nekalbant apie maršrutus Pietų Amerikoje ir Afrikoje). Kai mūsų gastronominės naujienos yra visokių katpėdėlių ir čarlių nuosavybės reikalai ir jų problemos su priklausymu krabų lazdelių fabrikantui, tai Lisabonoje jau seniai yra Michelin gidas, ir jame vien restoranų su žvaigždutėmis – trylika, nekalbant jau apie įrašytus kitose vertinimo kategorijose. Ką jūs į tai?

Nežinau, ką atsakysite, tai priminsiu, kad mes niekaip neprisiruošiame sumokėti Michelin gidui, kad būtų Vilniuje, nors Talinas jau tuo pasirūpino, ir vietoje to dar ilgai kalbėsime apie tai, ar čia verta taškyti biudžeto pinigus. Tuo tarpu traukinys, kaip žinote, rymančių tualete nelaukia, ir Portugalija ir Lisabona yra puikūs pavyzdžiai, kaip miestas ir šalis gali atrodyti, kaip jam reikia ir elgtis, kaip jam geriausia. Jei nori būti kosmopolitinis, atviras ir energingas, būk toks. Padėk mamutės baltos mišrainės dubenį į šalį, galvok apie save, kaip apie pasaulio pilietį, ir būsi pasaulio pilietis.

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Restoranas Tapisco, labai miestietiškai atrodantis (žinote tuos Niujorko ar Londono restoranus senuose namuose, kurie yra siauri ir eina toli gilyn?) ir žiauriai madingas, prisiskambinti sunku, rezervacijų nedaro, bet pagaliau pasiekiame juos telefonu ir sako: galite ateiti, tik paskubėkit. Ant durų – Michelin gido lipdukai, viduje mišinys iš amerikiečių turistų ir vietinių, o šefo idėja yra mišinys iš vietinės portugalų tradicijos ir ispaniškų tapas – nors šiaip Ispanija yra beveik nejuntama Portugalijoje, ji yra didžioji ir vienintelė kaimynė, bet apie ją portugalai taip pat mažai galvoja, kaip lietuviai – apie Latviją.

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Šefas Henrique Sá Pessoa dirbo vienos žvaigždės Michelin restorane Evo Barselonoje, trijų žvaigždžių El Celler de Can Roca (Cheronoje, Ispanijoje) ir Singapūre (Tippling Club), o dabar turi dviejų Michelin žvaigždžių restoraną ALMA. Norėjome nueiti ten, bet vietų nebuvo – reikės bandyti užsisakyti iš anksto.

Tapisco yra prieinamesnis ir labiau neformalus, sumokėjome dviese 168 EUR kartu su arbatpinigiais – vienas puikių dalykų yra automatiškai priskaičiuojami (bet neprivalomi) arbatpinigiai, penki procentai, ir dar pridėjau apie penkis nuo savęs, kad būtų dešimt. Laikas ir Lietuvoje pradėti pliusuoti arbatpinigius prie sąskaitos automatiškai, gal taip išmokysim lietuviškus tautinius spaudikus elgtis civilizuotai. Jokio ten „aš moku arbatpinigius, kai mane tenkina aptarnavimas“.

Visas maistas pasižymėjo itin aukšta kokybe ir sudėtinių dalių pasirinkimu, kur akivaizdu – ėmė patį geriausią (tegu ir brangiausią) variantą, kiekvienas patiekalas tiesiog alsavo tikslumu ir apgalvota receptūra.

Tuno tartaras (19 EUR) buvo vienas geriausių gyvenime, bet dar ir sutrintas avokadas susiliejo su vasabiu, ir nebuvo įmanoma atskirti, kur prasideda avokadas ir kur prasideda vasabis, jų spalvos vienodos, ir čia toks išmanios virtuvės triukas, kur viena sudėtinė dalis slepiasi už kitos (Vilniuje tokius dalykus mėgsta Liutauras Čeprackas).

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Geldelės buvo labai lakoniškos, minimalistinės, nuostabios būtent tuo paprastumu: ir dar pasiūlo duonos, kad turėtum kuo išdažyti skystį. Tai toks kaimiškas betarpiškumas, kuris buvo visiškai vietoje.

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Sepijos tempura buvo dar vienas japoniškas gestas, su puikiu žalsvu kalendros ir laimo majonezu, tačiau, jei įdėmiai skaitote mano tekstus, jau žinote, kad tempura yra portugalų patiekalas, prieš kelis šimtus metų portugalų pirklių atvežtas į Japonijos uostą Nagasakį ir paskui paplitęs ir tapęs integralia Japonijos virtuvės dalimi. Tobulas švelnios tešlos luobas.

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Fantastinės didžiulės krevetės-karabinieriai: jas Lietuvoje labai mėgo puikus šefas iš Toskanos, Mickey Bhoite, kuris dirbo Esperanza, o paskui – Renaissance restoranuose. Karabinieriais (carabineros) šias ryškiai raudonas krevetes vadina ispanai, prancūziškai jos – crevette impériale (imperatoriškosios krevetės), o angliškai – scarlet shrimp arba cardinal prawn (raudonosios krevetės arba krevetės-kardinolai), o lietuviško vardo joms dar niekas nedavė. Tai vienos brangiausių krevečių pasaulyje: čia porcija iš dviejų kainuoja net 44 EUR. Verta kiekvieno cento.

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Ir, pagaliau, nuostabus portugališkos menkės (bacalhau) patiekalas su kiaušiniu, kur valgytojas kiaušinį sumaišo prieš valgydamas, ir tai yra vienas labiausiai įtraukiančių ir priklausomybę sukeliančių patiekalų, kurį galite rasti bet kur pasaulyje; man jis nuostabiu goslumu panašus į omarus mano mėgstamiausiame pasaulio omarų restorane San Gabriel mieste Kalifornijoje (Newport Seafood Restaurant, jei būsite Los Andžele, nepatingėkite ten nuvykti – 518 W Las Tunas Dr. San Gabriel, CA 91776, tel. +1 (626) 289-5998).

Restoranas „Tapisco“ Lisabonoje
Foto: Andrius Užkalnis

Deserto nebeužsisakinėjome: pusryčiams jau buvome prisivalgę nuostabiai saldžių portugališkų pyragėlių su kiaušininiu kremu, pasteis de nata, kurių pilna visa Lisabona.

Penkios žąsys iš penkių, be jokių abejonių.

Tapisco, Rua D. Pedro V, 81, 1250-093 Lisbon, Portugal.
Tel. +351 21 342 0681.
Tinklalapis: https://www.tapisco.pt
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo vidurdienio iki 16:00 ir nuo 19:00 iki vidurnakčio. Šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio.