Jau esu kalbėjęs - atėjo naujieji Viduramžiai. Pirma jie pasireiškė per visokių laukinių antivakserių ir šeimamaršių sutrių kvailystes, neorių asmenų ir nevykėlių inkštimus dėl neoraus gyvenimo (lyg jie ko nors kito nusipelnytų), o dabar, kai vyksta karas ir yra sumaištis, kvailybės mugė tapo tiesiog trankiu festivaliu, kur kiekvienas kaušas įsivaizdavo, kad jo idėjos labai vertingos ir vaikšto aplink rėkdami vienas už kitą garsiau.
Kvailiai savo pasimetimą ir bejėgiškumą šiais sunkiais laikais transliuoja per beprasmį ir neartikuliuotą plakimą liežuviu - jau jiems ir komentarus išjungė portaluose, tai prašom socialiniuose tinkluose burbuliuoja, aiškina ministrams, Joe Bidenui, Vokietijai, Rusijai, Ukrainai, kažkokias sąmokslo teorijas volioja ir tampo, banalybes ir betikslius išvedžiojimus, bukus juokus kartoja visi tie proto ir išsilavinimo priešai, kurių kalbos padargai sukasi nesustodami, tačiau jų mąstymo pavara neįjungta. Nes nėra ką ten įjungti.
Šiandien man parašė kažkokia moteriškė, kad aš kažką padaryčiau dėl grojančios rusiškos muzikos Palangos gatvėse, matai, jai gėda prieš europiečius (prieš save jai, matyt, negėda, nes ji dar nesuvokia, kad Lietuva irgi yra Europa, o mes esame europiečiai; čia kaip kitos kvaišos negali suvokti, kad Lietuva irgi yra NATO, kai rašo apie gynybinę sąjungą, kaip apie svetimą darinį). Ta rusiška muzika Palangoje groja jau ketvirtą dešimtmetį, ir gros tol, kol gros vatnikų, kolūkiečių, runkelių ir lukašenkininkų galvose, kol bus už Paksą aukščiausią nes viską pas Dievą gali, kol Matijošaitis darys biznį Rusijoje, kol lietuviškos mamos kiš savo vaikams rusišką animaciją, o lietuviški asmenys apsiseilėję žiūrės sovietinius filmus. Bet va matai moteriškė savo kvailą bejėgiškumą ištalpina, rašinėdama nevilties žinutes visiems iš eilės. Gal galėtų eurą kitą nusiųsti Ukrainai.
Tokių nelinksmų minčių apimtas sėdėjau ir žiūrinėjau užrašus apie Lietuvos restoranus, nes reikia gi kažką parašyti apie gastronomiją, negaliu vien apie karą rašyti, ir prašom: dar iki karo aplankytas restoranas Užupyje, kur galvojau niekada neisiąs, bet taip susiklostė ta diena. Restorane “Prie Angelo” buvome su Algiu Ramanausku prieš vienos laidos filmavimą - tiesiog ta vieta mums tiko. Jokios gastronomijos nesitikėjau - ir jokios negavau.
Iškart turiu pasakyti, kad visi ten buvo mums labai malonūs. Puikūs žmonės, linksmi, draugiški, ir būtent todėl ilgai laužiausi ir abejojau, ar čia man rašyti. Juo labiau, kad nieko blogo ar piktybinio ten nebuvo: sušalusiems buvo gana tiršta mėsos sriuba (guliašo sriuba), buvo sultinukas, buvo plovas, tikrai geresnis, negu tas, kurį valgydavau sovietiniame vaikų darželyje, ir buvo Kijevo kotletas (vidutiniškas) su bulvytėms fri ir dviem pomidoro gabalais, padrožtomis salotomis apie nieką. Viskas kaip pas žmones.
Kainos paprastos, pažiūrėkite meniu. Kur čekis? Nežinau, man rodos, Algis mokėjo šį kartą.
O dabar dar kartą pažiūrėkite meniu, kuriame viskas trimis kalbomis (nieko čia blogo, tik sakau jums iš patirties: kuo daugiau kalbų meniu, tuo nykesnis maistas, Ispanijos kurortuose ir Venecijoje yra restoranų su meniu, išverstais į aštuonias kalbas). Aš iškart turiu klausimų, į kuriuos netrukus ir atsakysiu.
Kodėl Kijevo kotleto paminėjime žodis “Kijevo” įkrautas į kabutes? Kaip ir spagečiai “vegetariškai”? Tai jie ne vegetariniai, o tik taip vadinasi? Čia ironija? Kodėl į kabutes dedami žodžiai net angliškuose aprašymuose? Kodėl parašyta - Chicken “Kiev” cutlet, nors, atrodo, ne 1986 metai ir gal kas nors galėtų žinoti, kaip tas patiekalas vadinamas anglų kalba, kur jis žinomas dešimtmečiais, ir ne, tai tikrai ne cutlet. Ir ne kijavlianino katlieta.
Dabar pasakykite, kam XXI amžiuje vis dar egzistuoja ir yra siūlomas tas 1990-ųjų epochos siaubas: rinkinys prie degtinės, rinkinys prie alaus, rinkinys prie vyno? Čia juk kaip sveikinimų ir pageidavimų koncertas arba serialas “Giminės” - dalykas, kurį galima rodyti tik labai trumpai ir tik specialiai paruoštai publikai, edukaciniais tikslais: “kaip baisiai kažkada gyvenome”.
Kas yra “mūsų šefo otas” - ar kitą žuvį gamina ne šefas, o restorano buhalterė? Ir dar, sakykite, nuo kada ir kokiu būdu tai yra “europietiška virtuvė”, kaip liudija užrašas ant sienos iš lauko pusės? Žinoma, kai Lietuva yra Europoje, tai šis sovietinis provincijos pagrabo-krikštynų meniu tikrai tam tikra prasme yra europietiškas.
Bet realybė yra štai kokia, ir ji nebus labai linksma, bent jau man. Aš galiu rašyti ir svarstyti ir pasakoti, kiek tik noriu, bet daugumai žmonių visas tas praeities maistas yra kuo puikiausiai tinkamas, nes praeitis yra viskas, ką jie turi. Jiems patinka gyventi praeityje. “Man vis tiek mūsų kaip sakyt lietuviškas nu namų maistas nu tai ką visada valgėm tai skaniausia, dėk mamute dar karbonado” - aš nekaltinu tų žmonių, nes devyniasdešimt procentų populiacijos gyvena praeitimi, jiems stagnacija yra komfortas, jie nenori nieko kito, nenori mokytis, nenori šviestis, nenori bandyti naujų dalykų, jie rinksis visada kažką pažįstamą, ir kriuksės sau laimingi. Negali juk atnešti progreso tam, kas nori rinkinio prie alaus.
Koks įvertinimas? Nebus tradicinio įvertinimo žąsimis. Penki mišrainės kibirai (balkone) iš penkių. Aplankykite tą restoraną, gal jums visai patiks. “Ko čia tas Užkalnis purkštauja, viskas čia gerai”. Na ir gerai, jeigu jums gerai. Pjaukitės dar šakočio.
Prie Angelo, Užupio g. 9, Vilnius. Tel. +370 655 22334. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/prieangelo/
Nuo pirmadienio iki trečiadienio: nuo 09:30 iki 23:00, ketvirtadieniais nuo 09:30 iki 02:00, penktadieniais nuo 08:45 iki 02:00, šeštadienais nuo 09:30 iki 23:00, sekmadieniais nuo 09:00 iki 23:00
