Taip man buvo šiandien: grįžęs pirmadienį savaitei į Lietuvą, laksčiau kaip beprotis, kaip emigrantas, nuo ortodontės iki psichoterapeutės, turbūt pasidariau kokį dešimtį filmavimų, vieną fotosesiją, įrašiau kelis interviu, išbandžiau restoranų, kad būtų apie ką rašyti ir jus linksminti, paskui darbinis išvažiavimas į Druskininkus (mano Instagram sekėjai žino, ką ten darau), ir dar rašau tekstus ir šunims perku vaistus ir sau perku vaistus ir turiu darbo susitikimus ir ko tik aš, suprantate, nedarau gyvenime. Kažkoks užsuktas esu visas ir užsisukęs, stresas didėja, nuo jo kyla nerimas, dar taip blogai turbūt nesijaučiau per labai ilgą laiką. Pasipasakojau čia jums, lyg kam rūpėtų, bet jums širdies gilumoje rūpi ir todėl aš apie tai kalbu.
Ir štai vakare prie mūsų šuniukų klinikos (ta prasme, ta klinika priklauso ne mums, ji priklauso kitiems, o mūsų šuniukai ten eina, kai būname Lietuvoje), Vytenio gatvėje, matau naują kebabų vagonėlį, galvoju, kada jis čia spėjo atsirasti, paskui prisiminiau, kad mano komandiruotė užsienyje užsitęsė, ir kad daug kas pasikeitė. Dar apžiūrėjau garsųjį eismo žiedą toje pačioje gatvėje, kuris atrodo, kaip pasityčiojimas iš vairuotojų, ir kurį keikia visi taksistai – jeigu taip ir toliau eisis, tai Šimašius pradės gatvių šviestuvus užkasinėti po žeme, o naujas autobusų stoteles sumontuos medžių viršūnėse, tiesiog kad būtų nepatogu ir keista. Aš suprantu, kad jis daugiau į merus neis, jam niekas neberūpi, tai dabar smaginasi.
Minėtas kebabų vagonėlis vadinasi Liulia Wagon (kai kur nurodyta LiuliaWagon, nemanau, kad esama didelio skirtumo), ir man atsitiko tai, kas retai atsitinka: užsimaniau vakarienei kebabo, juo labiau, kad čia ne tas, kur sojos miltų ir skonio stipriklių mišinys druožiamas doner stiliumi (kuris būna geras, bet dažniausiai ne Lietuvoje). Priėjęs pradėjau skaityti, ir šeimininkas (o gal vienas iš šeimininkų, aš nežinau), stovėjęs lauke, pradėjo man viską pasakoti. Kalbėjo taip šiltai, kad pasijutau, lyg seną draugą sutikęs. Ponas iš Azerbaidžano jaunystėje tarnavo sovietų kariuomenėje Lietuvoje (prie Kauno – Panemunėje), Lietuvoje susirado žmoną, paskui grįžo į Baku, ten buvo miesto policijos vadovas, paskui išėjo į pensiją ir persikėlė į Lietuvą.
Aš jam papasakojau apie tai, kaip man patikdavo važinėti į Baku (turėjau ten darbų visokiausių), ir buvo ten toks mano draugas, buvęs chirurgas, o dabar verslininkas, kuris vežė žmoną gimdyti į Kauno Klinikas sovietiniais laikais ir Žaliakalnio turguje rožes pirko, ir tas draugas visada mano atvykimo proga man ėriuką gamindavo, ir tai buvo pati geriausia gyvenime valgyta ėriena, skanesnė, nei pietų Amerikoje, skanesnė, nei bet kur kitur pasaulyje. Tokie mano prisiminimai apie Azerbaidžano sostinę, kad viename iš viešbučių mano vardu beveik kambarį pavadino, taip dažnai aš ten gyvenau.
Liulia Wagon yra parduodami liulia kebabai (paprasta pagal pavadinimą nustatyti), tai yra, ant iešmo kepti maltos mėsos kebabai (lülə kabab, čia jeigu azerbaidžianietiškai), yra ir kitokių patiekalų, ir šeimininkas pabrėžia, kad ruošiama mėsa yra labai kokybiška, be sojos, ne tokia, kuri kepama subyra, ir pačiuose kebabuose nėra pritarkuotų kopūstų.
Žinote, kodėl lietuviškose kebabinėse būna prikišta kopūstų? Kad būtų daug ir pigiai. O kodėl būna pažliugę padažu? Kad būtų iš majonezinio padažo daug skonio, ir pigiai.
Pasiėmiau du kebabus: vieną jautienos, kitą – vištienos (ėrienos jie nenaudoja, nes Lietuvoje geros nėra, ir čia aš visiškai sutinku su vagonėlio šeimininkais), ir abu buvo fantastiški. Minkšti, balansuoti, švelnūs ir labai daug turintys skonio gylio, daržovės pasmulkintos ir patiektos jautriai, juvelyriškai, kaip meksikietiškame Pico del Gallo salotose. Aš likau susižavėjęs.
Tai autentiškas Azerbaidžano skonis (jau žinote, kad šiaip Azerbaidžanas – tai dalis Persijos provincijos, kurią kažkada rusai atplėšė sau; viena Irano provincija taip ligi šiol ir vadinasi – Azerbaidžanas), su dideliu jautrumu ir šiluma. Anais metais rašiau apie azerbaidžaniečių vietą Klaipėdos vadinamame Rybporte (žuvininkystė uoste), ir šiandienos atradimas yra taip toli nubėgęs kokybės prasme, kad net gretinti nesigauna.
Man patiko ir azerbaidžanietiški limonadai – ryškiai raudonas raugerškio, ir žalias žalias pelėtrūno skonio, tik gaila, kad negalėsiu dažnai gerti: tai cukraus bomba. Bet skonis yra kosminis. Žalią man padovanojo šeimininkas.
Už du kebabus ir limonadą sumokėjau vienuolika eurų ir 50 centų.
Aš drąsiai sakau, kad radau geriausius Vilniaus kebabus. Skambinkite iš anksto, jei nenorite laukti – užima laiko iškepti. Penkios žąsys iš penkių, sėkmės jiems, padarykite taip, kad jiems pasisektų. Visi šiandien liulia kebabų!
Liulia Wagon, Vytenio g. 18, Vilnius. Tel. +370 640 68958.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/LiuliaWagon
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 08:00 iki 20:00, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 10:00 iki 20:00.
