O kokie trūkumai? Prasta oro kokybė: netoli pramoninis Milanas ir jo apylinkės, žmonėms peršti gerklę. Ir dar maistas. Žinoma, galima atvažiuoti iki paties Milano arba Bergamo (pusantros valandos kelio), ten aukščiausiai įvertinti restoranai per ausis lenda, Michelin gidas (kaip ir kiti gidai) plyšta nuo puikių vietų gausos. Tačiau ten jau nebe kalnai. O kalnuose su maistu nėra gerai. Gal ne taip blogai, kaip Lietuvos provincijoje (visgi pinigų čia kaimiečiai turi smarkiai daugiau), tačiau kaimas yra kaimas ir vargas yra vargas.
Nekenkia prisiminti, kad dar palyginti neseniai, gal prieš kokius šimtą penkiasdešimt ar du šimtus metų Šveicarija, ypač jos kalnai, buvo vargingesnės vietos, negu kokia nors dabartinė Rumunija ar Bulgarija (Japonija turėjo tokią pačią problemą ir dėl tų pačių priežasčių). Viskas natūralu: dirbamos žemės beveik nėra, kelionės kankinamai lėtos, statyti pastatus labai sunku ir brangu, slidinėjimas, kaip dideles pajamas duodanti pramoga, dar nebuvo atsiradęs, ir karvutės Alpių kalnuose su varpeliais buvo ne atviruko siužetas, o vargo simbolis.
Didelis privalumas buvo saugumas: Šveicarijos praktiškai neįmanoma okupuoti, nes gynyba čia kainuoja dvidešimt kartų mažiau resursų, negu puolimas, todėl jei šalyje yra keli milijonai ginkluotų vyrų ir visuotinė karo prievolė, nėra pasaulyje tokio dydžio kariuomenės, kuri galėtų čia atvykti ir tą šalį pavergti. Žinoma, visi suprato, kad jei šalies neįmanoma užkariauti, čia pati saugiausia vieta laikyti pinigus, ir tai pridėjo papildomo saugumo, nes kas tau norės griauti banką, kur yra laikomi jo paties pinigai.
Dabar viskas pasikeitė (išskyrus saugumą ir bankus), tačiau maisto situacija Alpėse liko iš esmės panaši: taip, galima atsivežti ir žuvies, ir šukučių, ir krevečių, tačiau kalnų maistas yra skurdus: sūris, sviestas, grybai, triušiena, ir labai paprastos, blankios daržovės: kopūstai, morkos, na, ir dar bulvės.
Prabangūs restoranai čia dviejų rūšių: vienuose be galo blankus, neįdomus tarptautinis maistas už didelius pinigus (ir jie nepelnytai įrašomi į Michelin gidą, nes jeigu nieko gero provincijoje nėra, įtraukiamos pusėtinos vietos, kuriose tiesiog geri indai ir apygeris aptarnavimas), kituose - ištobulintas iki fantastinio lygio kaimietiškas maistas neįtikėtino jaukumo interjere, puikiuose induose ir su geriausių Italijos vynų pasirinkimu, kur vyno korta yra telefonų knygos storio, ir kur lengva suprasti, kad tie gėrimai, kurie sudėti rūsyje, kainuoja daugiau, negu restorano pastatas.
Vieną iš tokių kaimietiškų restoranų neitališku pavadinimu Crotasc (jis kilęs iš dialektiškai suvirškinto itališko žodžio crotto, arba grotto, kuris reiškia olą kalnuose) radome visiškai prisispaudusioje prie Šveicarijos italų provincijoje, Sondrio. Miestelis vadinasi Mese ir yra prie labai seno miesto kalnuose, Chiavenna. Restoranas įvertintas visuose gastronomijos giduose, bet svarbiausias vertintojas, kaip suprantate, esu aš.
Salės kelios, liepsnoja židiniai, o pati seniausia, kurioje sėdėjome ir mes (gal kad tokie geri svečiai), yra iš 1767 metų - o pačiam restoranui jau beveik šimtmetis (jis įkurtas 1928 metais, ir buvo pirmasis šių vietų restoranas, iki tol čia buvo vien tamsios Alpių smuklės).
Meniu neaprašinėsiu, žiūrėkite nuotraukas - tokie Alpių skryliai (lietuviai dar juos lazankėm vadina), pizzocherri, taip pat bulvių ir miltų tešlos bulvinukai gnochetti (visai nepanašūs į njokius, kokius matėte kitur Italijoje), su kopūstais ir bulvėm ir skurdžiom kalnų žolelėm. Ir daug, daug sviesto. Karvių čia, ačiū Dievui, yra. Prieš patiekalą - jokio alyvuogių aliejaus, kaip būna kitur Italijoje. Pažiūrėkite į lėkštes - visiškai galėtų būti šis jaukus marmalas iš lietuviško kaimo.
Tik vienas iš dviejų antrųjų patiekalų, Iberijos kiauliena, buvo labai santūrus, minimalistinis ir delikačiai sausas, visai ne kaimietiškas: bet buvo tokia Alpėse pastebima taupi pagarba mėsai. Mano draugės užsisakyti daržoviniai kukuliai (ji jau kuri laiką nebevalgo mėsos, ir aš irgi baigiu pavirsti vegetaru) iš avinžirnių ir kinvos buvo nuostabaus švelnumo - galėčiau tokius valgyt kasdien.
Ledų desertas (semifreddo) su kavos skonio kremu man buvo dieviškas (šiaip labai mėgstu kavos skonį), kaip ir toks mini napoleonas su braškėmis, millefoglie, nuostabiai traškus.
Dviese sumokėjome vos 120 EUR (kaimas visgi) - įspūdis buvo už visą tūkstantį. Penkios žąsys iš penkių, ir noriu vėl ten važiuoti, nepaisydamas valandos kelio.
Kada nors, po šimto metų, Lietuvos kaimuose irgi taip bus galima papietauti.
Crotasc, via Don Primo Lucchinetti 63, 23020 Mese (SO), Italija. Tel. +39 0343 41003. Tinklalapis: www.ristorantecrotasc.com
Nuo trečiadienio iki sekmadienio: pietūs 12:15 - 14:00, vakarienė 19:15 - 22:00.
