Apie gruzinų (arba Sakartvelo, jei jums taip labiau patinka) virtuvę aš jau esu rašęs ne kartą. Tai ne pati laimingiausia istorija Lietuvoje: Gruzija lietuviams buvo sovietmečio palikimas, ir apie ja domėdavosi ne todėl, kad daug apie ją išmanė, o todėl, kad gali susišnekėti rusiškai. Palaima tiems, kas niekaip negali angliškai išmokti.
Lietuviams gruzinų virtuvė labai ilgai buvo pažįstama, kaip vienintelė ir pirmoji egzotinė virtuvė Sovietų Sąjungoje (jei neskaičiuosime uzbekiško plovo, kuriam turiu atskirą istoriją, kurios čia nedėliosiu –parodykite man plovo entuziastą, ir aš jį išvarysiu iš namų šlapiu skuduru, garsiai rėkdamas, nes tie žmonės su savo kazanais yra nepakenčiami, jie apie nieką daugiau negali kalbėti, tik apie savo tuos genialius kūrinius. Plovai (mano galva) yra primityvios virtuvės ženkliukai, iš kurių jokios naudos aukštajai gastronomijai. Ryžiai (buki angliavandeniai), prieskoniai ir gyvuliniai taukai. Apskritai, ryžiai yra prastas produktas, nebent japonai sugeba juos tinkamai ir įdomiai paruošti, tačiau net ir japonų virtuvėje kuo jų mažiau, tuo man geriau; paduokit man geriau omarų sriubą ir žalią žuvį.
Dabar su gruzinų virtuve yra kita problema: ją gamina daug žmonių, kurie vienąsyk nuskrido į Gruziją pigiu reisu ir negali apsiraminti, jiems atrodo, kad jau viską suprato (kaip tie klounai, kurie pabuvo su šlepetėmis atostogose Tailande ir jiems atrodo, kad visokias Tom Kha, Kva Kva ir Pak Kuku sriubas su kokosų pienu jie jau yra įvaldę ir apskritai yra egzotinių virtuvių ekspertai). Nepažįsta jie nei kultūros, nei žolelių, nei bendros gruziniško maisto nuotaikos. Galvoja, kad duosi pavadinimų marmalams, ir bus gerai.
Chačapuri Bistro (prie ko „bistro“, kodėl prancūziškas pavadinimas, ar jie iš kokių Paryžiaus gatvių?) pasiūlė labai blankią sriubą su vištiena (gal pabandykit kada nors brangesnę vištieną, klientai padėkos, nebūtina visur tik pigumo žiūrėti – aišku, aš nežinau, iš kur jūs imate produktus, bet minčių kyla įvairių) ir chinkalių (gruziniškų koldūnų su sultiniu), kurie buvo drūti ir iš labai, labai storos tešlos, tai buvo ne šiaip chinkaliai, o chinkalių seneliai, kurie ilgai sėdėjo nieko neveikdami ir priaugo svorio. Subtilumo? Ačiū, jokio. „Pažįstamas iš matymo“, taip dažnai policijos suvestinėse aprašo įtariamuosius. Čia chinkaliai buvo pažįstami iš matymo, o šiaip buvo tingūs ir netikę tešlos kurkulai. Man buvo labai neskanu.
Adžarijos chačapuris (adžarulis), kurį ne kartą esu valgęs tuose kraštuose ir netoliese, buvo blyški parodija. Sūris atvežus buvo jau sustingęs ir su kiaušiniu niekas neišsimaišė, tešla – sprangi ir nejokia, lyg kokios picos iš tinklinės picerijos Lietuvos provincijoje. Išorės vaizdas buvo beveik kaip tikro dalyko, o skonis – toks, kurį norėjau greičiau pamiršti. Adžarulis yra sočiausias ir smagiausias dalykas Kaukaze, pilvo šventė, toks dalykas, kurio neįmanoma sustoti valgius. Čia buvo tik liūdesiukas.
Geriau jau nevalgomas maistas, garbės žodis, negu tokia blankuma. Negana šiais laikais gaminti bet ką, bet kaip. Išorinis panašumas nėra pakankamas. Pagaminus gulbę iš vonios rankšluosčių, ji gal iš tolo ir primins paukštį, bet vargu ar skris.
Sumokėjau 22,55 EUR su pristatymu, ir du euru daviau arbatpinigių kurjeriui.
Dvi žąsys iš penkių.
Chačapuri Bistro (Paupio Turgus), Aukštaičių g. 7, Vilnius. Tel. +370 651 42944. Facebook profilio neradau. Wolt: https://wolt.com/en/ltu/vilnius/restaurant/chacapuri-paupys
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 21:30, šeštadieniais nuo 11:00 iki 21:30, sekmadieniais nuo 10:00 iki 19:30.
