Tai nebus ilga apžvalga, nes neįmanoma ilgai pasakoti apie nieką. Kaip aprašyti puoduką su drungnu beskoniu vandeniu? Kiek ilgai galima pasakoti tuščia kompiuterio laikmeną? Joje gali būti įrašyti fantastiški tekstai, nuotraukos, filmai, bet flešiukas tuščias, kaip galva tos darbuotojos iš viešųjų ryšių agentūros, kuri skambina žinomiems žmonėms ir kviečia juos į nuobodų parduotuvės atidarymo renginį, skaitydama tekstą iš lapelio. Jeigu jums neskambino, reiškia, nesate žinomas žmogus.

Restoranas nieko gero nežadėjo: toje vietoje, Gedimino pr. 39, neatsimenu veikiant nė vieno sėkmingo restorano – visi traukia neilgai. Gal tiesiog vieta nelaiminga. Dabar interjeras atrodė labai gerai, konceptualumas muša per kraštus, labai madingai lupinėtos sienos, toks Niujorko ar Čikagos hipsterinis vaibas, ček it aut, žinote, apie ką kalbu. Bet interjeru viskas ir baigėsi.

Antrasis blogas ženklas buvo aprašymas: „Modernus ir elegantiškas europietiškos virtuvės restoranas ir baras, įsikūręs Gedimino prospekte, vos keli žingsniai nuo Lukiškių aikštės.“ Pirmasis pavojaus skambutis yra girtis patogia ir centrine lokacija. Nes tie, kas yra mėgstami dėl maisto, niekada nerašo apie save lyg nekilnojamojo turto skelbime. Daug geriausių pasaulio restoranų apskritai yra baisiose miestų industrinėse subinėse, kur nedidelė nuoma – kad galima būtų dviems žmonėms pavalgyti maisto ir dar liktų grąžos nuo tūkstančio eurų, kitaip tariant, kad kaina būtų prieinama (apie vieną tokią patirtį trijų Michelin žvaigždžių restorane rašiau DELFI).

„Europietiška virtuvė“ – kas tai? Europa yra didžiulės įvairovės, nuo Skandinavijos iki Italijos, nuo Vokietijos iki Balkanų ir Turkijos europietiškojo galiuko, nuo Prancūzijos iki Graikijos ir Britanijos teritorija. Savo virtuvę vadina europietiška tie, kas nežino, kaip ją pavadinti, nes nežino, ką gamina. Restoranas nekenčiantiems valgyti, būtų tiksliau.

Apie pusryčių maistą net nėra ką rašyti. Kiaušininė buvo tokio skonio, kaip trečiarūšiuose poilsio namuose. Sumuštinis Croque-Trufel ir jo pateikimas su kečupo balute ir neskaniomis bulvytėmis fri buvo kaip baisus sapnas iš Lietuvos provincijos 1999 metais. Žiūrėkite nuotrauką. Benedikto kiaušiniai atrodė, lyg nevykusio mokinio gaminti per darbų pamoką mokykloje: ypač spaudė ašarą tie sulankstyti kumpio lakšteliai, kaip rankšluosčiai ligoninėje.

Kaip galima taip nemėgti maisto? Ar prisikėlė iš mirusiųjų kokia nors šeimininkutė, kuri gamino maistą dar Tarybų Lietuvos dvidešimtpekmečio valgykloje Naujojoje Akmenėje, ir ją dabar įdarbino prie puodų ir keptuvių? Tiesos nesužinosiu.

Nė vienas patiekalas nebuvo sugadintas. Viskas buvo iš valgomų ir saugių sudėtinių dalių, nepervirta ir neperkepta ir patiekta švariai. Įkvėpimo ir išmanymo ten buvo tiek mažai, kad tokiu maistu galima gydyti turinčius mitybos priklausomybę, nes žmogus prarastų bet kokį susidomėjimą maistu.

Prisiminiau mano jaunystėje pardavinėtas cigaretes iš Kinijos (ko tik tada nebūdavo pirkti – Nidoje, ten, kur dabar muzikos mokykla, buvo vadinamoji komercinė parduotuvė, kur pardavinėjo viską, ko reikia geram poilsiui, nuo megztinių ir prezervatyvų iki šokolado ir suomiško likerio, buvo kažkokiu būdu net amerikietiško prekės ženklo rūkalų, gamintų Japonijoje); tai tas kiniškas brudas buvo toks be tabako, kad vien nuo jų galėdavai mesti rūkęs – atrodė, lyg tos cigaretės buvo kemšamos šienu ir šiaudais.

Viena žąsis iš penkių.

Babble, Gedimino pr. 39, Vilnius. Tel. +370 669 09546. Tinklalapis: https://www.babble.lt Facebok puslapis: https://www.facebook.com/babblerestoranas/

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 17:00 iki 23:00, penktadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo 11:00 iki 17:00

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (61)