Kita universali (beveik) tema yra seksas, tačiau apie jį aš paprastai ką nors prirašau šeštadienio kvepalų apžvalgose. Tai irgi padeda.
Aš nebūčiau maisto kritikas ir rašytojas-skandalistas, jei nepasinaudočiau proga ir nepradėčiau metų nuo maisto istorijos. Kaip metus pradėsi, tokie jie ir bus, ir mudu su Fausta juos pradėjome Michelin žvaigžde pažymėtame restorane Il Bavaglino, pasirinkę jį, nes restoranas yra visiškai netoli mūsų dabartinių namų Sicilijoje (žinoma, tai ne mūsų nuosavybė, bet ir jūsų, skaitytojau, namai yra greičiausiai ne jūsų nuosavybė, jie priklauso bankui, kuriam mokės paskolą dar ir jūsų anūkai, arba šiaip nuomuojatės). Miestelis, kuriame yra restoranas, vadinasi Terrasini, ir šį pavadinimą puikiai žino mano kartos žmonės: advokatas Terrasini buvo vienas pagrindinių blogų žmonių seriale apie Sicilijos mafiją, La Piovra, kurį mano paauglystėje rodė per TV – apie komisarą Cattani ir kitus gerus ir blogus žmones. Miestelis niekaip nesusijęs su minėtu serialu, tačiau svarbu, kad prisimenu dalykus iš jaunystės, reiškia, dar viskas gerai su atmintimi.
Miestelyje tik 13 tūkst. gyventojų, tačiau Italijoje nėra nuostabu, kad visiškame užkambyje prie Falcone Borsellino tarptautinio oro uosto, prie Tirėnų jūros, yra įstaiga, kuri turi ir Michelin žvaigždę, ir dviejų šakučių įvertinimą didžiausiame italų gide Gambero Rosso, ir dvi šefo kepures kitame gide, L’Espresso (kas yra savaitraščio pavadinimas, o ne mažas kavos puodukas). Pagaliau, į tą restoraną pirmąją metų dieną nepasididžiavo atvykti iškiliausias Lietuvos maisto kritikas A. Užkalnis. Tai nėra paprasta vieta.
Restoranas prie savo pavadinimo rašo šefo pavardę ir vardą: Giuseppe Costa yra vienas gerai žinomų vardų Italijoje, dirbęs antruoju šefu pas vieną iš garsiausių šalies šviesulių, Massimiliano Alajmo, apie kurio trijų žvaigždžių restoraną ir 1000 dolerių pietus rašiau ne taip seniai „Delfi“, o taip pat dalyvavęs kituose projektuose – dirbęs restoranuose Belgijoje ir kitur Italijoje, jis grįžo į gimtąją Siciliją ir dabar čia jau įgyvendina savo svajones ir pasiutusią fantaziją.
Restoranas yra tame lygyje, kai gali sau leisti imti užstatą net už rezervaciją – Niujorke ar Londone super madingi restoranai ima ir šimtą, ir du už valgytoją, čia tik penkiasdešimt už vieną svečią, tačiau ir tai lietuviams būtų skandalas: pabandykite paprašyti iš lietuvių negrąžinamą užstatą už vietą prie staliuko Vilniuje, ir pamatysite, kokie kils prakeiksmai už tariamą plėšikavimą. Lietuvis galvoja, kad jo žmogaus teisės apima net nemokamą vandenį restorane (kas yra nesąmonė – jei nori nemokamo vandens, tegu geria namie iš čiaupo). Šiame restorane butelis vandens kainuoja penkis eurus – turint galvoje, kad restoranas jį iš tiekėjų gauna už 65 centus, tai yra teisingas būdas užsidirbti.
Restorane yra degustacinis meniu, bet aš nuo jų gana pavargęs, ir mes pasirinkome normalius keturių patiekalų pietus iš meniu, juo labiau, kad buvo ir variantas imti patiekalus su trumais, kurie nefigūruoja meniu. Keturi patiekalai – tai užkandis, pasta, pagrindinis patiekalas ir desertas, tačiau žvaigždutiniame restorane prie šito prisideda dar šefo komplimentai (užkandis prieš užkandį), duona ir lazdelės grissini, kurie yra patiekalas savyje, priešdesertinis saldusis užkandis ir podesertiniai saldėsiai prie kavos, todėl viso gaunasi aštuoni patiekalai – tačiau kadangi tądien, sausio pirmąją, nevalgiau pusryčių, tik gėriau kavos, man labai tiko šis variantas.
Baltieji itališkieji trumai padėti tiesiog restorano salėje ir jie, o ne vynas (apie kurį negaliu plačiai rašyti dėl galiojančių įstatymų, kurių vis dar nepakeitė Seimo dauguma, dėl ko aš pykstu), nustato šiuo atveju pagrindinį kriterių, kiek kainuos jūsų pietūs. Trumus išsirenki pats, kiek nori, kad jų patarkuotų ant patiekalų. Kaina – prieinama, 9200 EUR už kilogramą, arba 9,20 EUR už gramą. Pirma pasirinkau mažesnį trumiuką, arba triufeliuką, vienuolikos gramų, padavėja sako – trims patiekalams su trumais tokio nepakaks. Kitas buvo 27 gramų, pasvertas juvelyrinėmis svarstyklėmis, ir už tą grybuką, dydžio kaip stalo teniso kamuoliukas, sumokėjau 250 EUR – laimingi grybų neskaičiuoja. Beveik pusė sumos iš 525 EUR sąskaitos (dar palikau 25 EUR arbatpinigių). Jeigu norite patys ką nors pasigaminti su baltaisiais trumais, ir nenorite mokėti restorano kainų, didmenoje jie kainuoja vos 3100 EUR už kilogramą, o jei jau visai sunku su pinigais, rinkitės juoduosius, ten išvis komiška kaina, šiais laikais apie 650 EUR už kilogramą. Tik dar turite specialiu trumo tarkuokliu jį labai plonai pasmulkinti.
Baltieji itališkieji trumai kvepia dar stipriau ir subtiliau, negu Prancūzijos juodieji žieminiai, ir jie yra kaip omarai arba snieginiai krabai, arba erškėto ikrai – skanėstų skanėstas, atsivalgyti neįmanoma. Mes jais šventėme naujuosius metus.
Aš, kaip dažnai darau, nevardinsiu kiekvieno patiekalo: išskirsiu neeilinę pačių keptą duoną su rozmarinu (ją dažiau į papiltą alyvuogių aliejų, itališku papročiu – aliejus labai geras, šio rudens, 2021–2022 sezono, tačiau Sicilijoje super aukšto lygio alyvuogių aliejus tikrai nieko nenustebins), ir pribloškiamai gerus šefo komplimentus – tai grietinėlės, pomidorų padažo ir keptų svogūnų variacija picos tema, lyg miniatiūrinė skysta picutė.
Faustos užsisakytas užkandis, virtas marškinėliuose kiaušinis su moliūgu ir užklotas lengva baltųjų trumų kaldra, buvo toks, nuo kurio akys vartėsi ir garsiai šnopavome šnervėmis, aš valgiau Sicilijos sušį (toks dalykas neegzistuoja už šio restorano ribų) – ilgas ilgas japoniškų ryžių ritinėlis su raudonosiomis krevetėmis ir žaliuoju wasabi krienų padažu (ir wasabi krienai čia nebuvo sugadinti, kaip dažnai Europoje jie yra gadinami, pridedant stiprumo garstyčių milteliais, o buvo švelnūs ir malonūs, kaip undinės bučinys).
Rizotas (kurį reikia vadinti daugiaryžiu) buvo paprastas ir tobulas, gal ir ne toks revoliuciškai išmanus, kaip trijų žvaigždžių restorane, bet čia prabangos pridėjo baltieji triufeliai (beje, jei nežinote, galima sakyti ir triufeliai, ir trumai – abu variantai yra laikomi taisyklingais), tačiau tai, ką užsisakė Fausta, pastos kaspinėliai (peteliškės) su žuvimi ir krevetėmis ir juodaisiais trumais, žuvies sultinyje, buvo vienas geriausių žuvies sultinio patiekalų, kuriuos man teko ragauti – gal tik Kanadoje, kai gyvenome prie Ramiojo vandenyno, Britų Kolumbijoje, Vankuverio saloje, tai valgiau panašaus intensyvumo japonišką sultinį su storais makaronais ir omarais. Kitą kartą, jei tik eisių į Il Bavaglino (o pavadinimas itališkai reiškia seilinuką), turbūt užsisakysiu tą patiekalą.
Antrieji patiekalai (Faustos valgyta menkė ir mano šviesioji umbrina, didelio intensyvumo balta jūrinė žuvis iš ešerinių būrio) buvo fantastiškai geri, lengvi, sproginėjantys skoniu, tačiau iš jų galima buvo suprasti, kas skiria trijų ir vienos žvaigždžių restoraną: ne tik kosminis aptarnavimo lygis, ne tik personalo gebėjimas angliškai kalbėti taip pat gerai, kaip itališkai (čia angliškai kalbėjo tik someljė, beje, moteris – kaip ir visas aptarnaujantis personalas), tačiau trims žvaigždutėms reikalinga ir patiekalų inovacija, kad bent jau kas antrame patiekale būtų stebuklas ir magija, o ne vien 120 proc. profesionalumas.
Aš nenoriu nuvertinti: nieko panašaus net į vieną žvaigždę Lietuvoje nepasiekia kol kas nė vienas restoranas, nei pas mus, nei kitose Baltijos šalyse, ir viena Michelin žvaigždė yra nenormaliai geras pasiekimas, tačiau, apsilankius trijose žvaigždėse, darosi labai sunku žengti atgal, nors gal čia net ne tiek „atgal“ kiek suvokimas, kad pasaulyje yra tik 135 trijų žvaigždžių restoranai, ir tas lygis yra toks, kad kasdien taip valgyti neįmanoma. Tiesiog nuo to reikia pailsėti su paprastesniu maistu, ką ir padarėme – už penkis šimtus penkiasdešimt eurų.
Desertai, priešdesertinis kremukas ir podesertiniais mažyčiai saldėsiukai – cukruoti riešutai, mažyčiai makarunai ir kitos cackos – buvo nuostabūs. Puikios nuomonės jie nepakeitė – nei pakėlė, nei nusmukdė. Buvo bendras satisfakcijos jausmas: štai taip ir reikia pradėti naujuosius metus. Penkios žąsys iš penkių.
Il Bavaglino, via Benedetto Saputo 20, Terrasini (PA), Sicilia, Italija. Tel. +39 091 868 2285. Tinklalapis: www.giuseppecosta.it. Facebook profilis: https://www.facebook.com/ristoranteilbavaglino/
Pirmadieniais ir nuo trečiadienio iki šeštadienio: pietūs nuo 12:30 iki 15:00, vakarienė nuo 19:30 iki 23:00. Sekmadieniais pietūs nuo 12:30 iki 15:00. Rezervacija būtina.
