Apvalgiau per kelias dienas daugybę restoranų, šiam vakarui liko dar vienas, nes turiu susitikti su bičiuliu ir kolega ilgam interviu (irgi maistą lapnosim), o ryt į lėktuvą ir į geresnį pasaulį. Bet dabar apie pusryčius, kuriuos užsisakiau į namus. Labiausiai norėjau pats išsikepti omletą, bet kas mane žino, kiek dar gyvensiu Italijoje, tai reikia atsargai apžvalgų prisidaryti – o kas be manęs papasakos apie maisto naujienas, potyrius, burgerius ir visa kita?
Yra toks prasimanymas, neva pusryčiams tinka tik tam tikras maistas. Kiaušinienė, košė kokia nors (mėgstu tik grikių košę ir tik bulvinę tyrę, ir tik tokias, kokias pagamina Fausta, arba jau tada iš kokio garsaus Michelin restorano). Sovietiniais laikais dar pusryčiams žmonės valgydavo buterbrodus su servelatu ant pertepto sviestu batono – čia toks sovietizmo simbolis. Atsimenu, buvo Halėje tokia dešrų prekiautoja, kuri dar kokiais 2011 metais servelatus siūlydavo pirkti, nes tinka „ryte prie kavutės“. Na, čia kaip Petro Cvirkos paminklas: gėda net pasakoti, kokiame pasaulyje mes gyvenome ir kokios mūsų dietos būdavo.
Tačiau iš tikrųjų galima pusryčiams valgyti bet ką, ir todėl, benaršant paskubom programėlę, akis užkliuvo už „Skonio chuliganų“. Geras pavadinimas (mane patį vadina ne tik gyvuoju klasiku, bet ir žurnalistikos chuliganu, žiniasklaidos šiukšliavežiu, o mano rašymus – literatūros Kariotiškėmis, ir tai džiugina), ir eklektiškas pasirinkimas – begalės burgerių, taip pat vafliai (iš jų vienas, kuris susuktas, o viduryje – dešrelė, toks lyg vaflinis dešrainis, arba dešrinis vaflainis), ir net bulviniai blynai.
Taip, nusprendžiau aš, laikykite mane keturiese, nes aš už save neatsakau, ir padariau šį keistą užsakymą, kuris nepaaiškinamas sveiku protu, o tėvai turėtų šį straipsnį slėpti nuo vaikų, nes jūsų vaikai irgi pradės norėti burgerių pusryčiams, nes kodėl gi ne.
O jau bulviniai blynai pusryčiams tai išvis gero gyvenimo klasika, čia kaip pusryčių cepelinai ir pusryčių pica.
Beje, ar žinojote, kad desertą galima valgyti kada nori, nors ir vietoje salotų? Man mama neleisdavo pradėti maisto nuo deserto. Sakau, kodėl? Tada, sako, tu paskui normalaus maisto nenorėsi. Galvoju, mama, aš ir dabar jo nenoriu. Aš balandėlių ir kopūstienės niekada nenorėjau, nenoriu ir nenorėsiu.
Tai štai, nors burgeris yra prastai keliaujantis pasiūlymas, bet čia sugebėjo atvykti nesužliugęs ir net neataušęs (štai ką reiškia tinkamas pakavimas, žiūrėkite nuotraukas). Nieko tokio, apie ką norėčiau parašyti poemą, bet geras burgeris, pats tas pusrytėliams. Gera bandelė, geras mėsos paplotis, traškios daržovės.
Dar labiau nustebino bulviniai blynai. Taip, tai ne tas pats, kas bulviniai blynai nuo keptuvės namie, kuriuos valgai, kol aptemsta akyse, bet tikrai neprasti, užsimečiau grietinės (pridėta), gražios man dienos ir laimingų gyvenimo metų. Pretenzijų jokių neturėjau. Aš apskritai neturiu žmonėms pretenzijų (beveik niekada). Esu labai geras asmuo.
Galiausiai, vaflainis su dešrele arba dešrainis iš vaflio buvo liuks išradimas. Kažkas panašaus į korndogą (apie vieną jų esu rašęs: „Aš jus pamokysiu amerikietišką svajonę apžioti“,) arba į mano vaikystės svajonę, tradicinę lietuvišką bandelę, kurioje mielinėje tešloje slepiasi pieniška dešrelė (sasyska) – negaliu, kaip mėgstu. Gerai, kad Italijoje radau kažką panašaus, rolloncini su wurstel dešrele, tai kai noriu labai save palepinti, einu iki artimiausios Palermo kepyklos ir pirmyn. Tuos vaflius valgyčiau vieną po kito.
Na, ir už visą šitą greitą šventę, su pristatymu ir mokesčiu kurjeriui, 18,98 EUR. Puiku.
Keturios žąsys iš penkių. Nepamirškite lepinti savęs, o man ryt anksti iš ryto lėktuvas.
Skonio chuliganai, Kosciučkos g. 23B, Vilnius. +370 633 00220. (Yra ir kitas adresas).
Facebook profilis: https://www.facebook.com/skoniochuliganai/
Darbo laiką pasitikrinkite prieš užsakydami.
