Tiesą sakant, man irgi yra tekę keistų pavadinimų: kai gyvenau Urugvajuje, nuomavomės automobilį ir važiavome į Braziliją (pakeliui aplankėme apsirūkiusių urugvajiečių hipių kurortą prie jūros, kur žolę visi pešė taip atkakliai, kad net administratorius viešbutyje, pildydamas formą kompiuteryje, šalia turėjo peleninę ir vis užtraukdavo suktinę su nesupainiojamu kvapu; tai buvo tokia marihuanos Nida), tai ten pasienio miestas su Brazilija vadinasi Chuy iš Urugvajaus pusės, ir Chui iš Brazilijos pusės (tariama: „čiujy“), ir dėl nesuprantamų priežasčių keliautojai mėgsta tą vietą. Mes tai važiavome žymiai toliau, kur buvo ilgiausias pasaulio nepertraukiamas paplūdimys – pietų Braziliją visiems galiu rekomenduoti, ten yra tikras reikalas, o ne tas prakeiktas Rio de Janeiro, kur blogose vietose tave gali užmušti vien tam, kad atimtų laikrodį ar mobilųjį telefoną.
Bet dabar dar vienas pasakojimas iš Palermo, Sicilijos, kur įstrigau gerokai ir ilgam, nes o ko man grįžti, kai vila prie jūros tekainuoja pora tūkstančių per mėnesį (mokykitės gyventi), palmės, šilta, mano italų kalbą visi supranta kuo puikiausiai, vairuoju puikiai, kaip briedis, ir restoranai tokie, kad rauna stogą kiekvieną dieną.
Italija, ir Sicilija taip pat, nepasižymi stipria užsienio maisto įtaka (išskyrus tas skonio sroves, kurias ji susirinko prieš šimtmečius – pavyzdžiui, saldumynai ir pasta iš arabų), ir Italijoje japonų ar kinų restoranas yra blogesnė naujiena ir nykesnis vaizdelis, negu Nausėdos spaudos konferencija. Tačiau vienas restoranas, aukštai įvertintas Gambero Rosso („Raudonosios krevetės“) gide patraukė mano akį, ir net šefas ten buvo ne italas, o iš Peru (iš čia ir antraštė, mielieji mano), vardu Diego Recarte. Maistui iš Peru turiu didelę pagarbą: toji šalis, lygiagrečiai su Brazilija, turėjo labai daug japonų imigrantų – buvo toks laikas, kai japonai kažkam buvo pigi darbo jėga – ir persisėmė japoniška gastronomine tradicija.
Šiandien restoranas Aja Mola, esantis Palerme, visai netoli uosto (ir skelbiasi esąs jūros maisto restoranas) atrodo taip, lyg (viena vertus) būtų savimi pasitikinčių hipsterių landynė, kur juodais markeriais klientai rašo vieni kitiems palinkėjimus ant keraminių plytelių, o antra vertus – jis yra tvirtai pakeliui į savo pirmąją Michelin žvaigždę (paminėsite mano žodį). Arba bent jau bus įtrauktas į gidą – bet jau servisas tikrai žvaigždutės nusipelno, nes padavėjai šustri, išmanūs ir nuovokūs, gražu pažiūrėti. Nežinau, ar mane pažino iš veido, ar šiaip suprato, kad esu labai įtakingas ir garbus ponas, todėl aptarnavo labai puikiai.
Stulbina ir stebina (iš gerosios pusės) vyno korta, apie kurią aš jums negaliu pasakoti, nes Lietuvoje tebegalioja valstiečių Talibano nustatyta tvarka, pasakysiu tik tiek, vyno markės neminėdamas, kad vynas, kuris parduotuvėje kainuoja 32 EUR, čia ant stalo kainuoja vos 46 EUR, ir tai yra net ne antkainis, o juokas. Londone arba Niujorke koeficientas yra 3 arba 3,5, palyginti su parduotuvės kaina, todėl aš tikėčiausi už tokio lygio vyną sumokėti apie šimtą, o čia prašau, biudžetinis pasiūlymas. Italai, nors ir geri biznieriai, bet vynams antkainius taiko perdėm saikingus.
Buvau pasiilgęs austrių (nors jų būna prie kitų patiekalų), ir pusė tuzino už 21 EUR pasirodė kuo puikiausiai, kvėpavo jūra, buvo puikios konsistencijos, niekuo nenusileido toms, kurias valgau Kalifornijoje, Oregone ir Vašingtono valstijoje.
Faustos užsisakytas tuno tartaras su karamelizuotais vaisiais (16 EUR) buvo ne šiaip geras, tai buvo (pasak mano draugės) geriausias tuno tartaras jos gyvenime, o ji žino, ką sako, nes mes gero tuno (geriausio, tiesą sakant) esame atsivalgę Kanados vakarų pakrantėje, kai vieną žiemą praleidome ten, siurbdami į save egzotinius pojūčius.
Aš alpau, dejavau, varčiau akis ir po stalu lindau nuo to tobulumo, kuris buvo spagečiai su bottarga (sūdytais ikrais), 16 EUR – tai skonio koncentratas, bomba, injekcija; važiuočiau ten ir vėl dėl šitos fantastikos.
Tačiau dar labiau pritrenkė Faustos užsisakytas skirtingų pastos rūšių (suskaičiavau mažiausiai penkias skirtingas pastas) mišinys su omaru (26 EUR). Kas per tobulybė. Kas per subtilumas. Ten buvo ir Japonija, ir aliuzijos į ramenus su sultiniu, ir kartu tai buvo švelniai itališka. Man buvo gaila, kad ne aš užsisakiau šį patiekalą ir gavau tik paragauti. Jie yra maisto Dievai. Tai buvo tikras maisto rojus, kuris norėjosi, kad nesibaigtų, ir mudu vienas kitam prisiekinėjom, kad ateisim čia ir vėl.
Tą patį galiu pasakyti apie tuno tatakį (16 EUR), regis, paprastą ir tokį japonišką – tiesiog tuno gabalėliai, vos vos paliesti kaitros iš šonų, bet su jūros žalumynais ir kažkokio fantastiško subtilumo raudonu padažu, kuris liejosi lėkštėje, kaip saldus drakono kraujas. Dieve, dovanok man dar progų paragauti tokių dalykų, nors nesu to vertas, Viešpatie, bet prašau, dovanok man.
Desertui vanilinis itaiškas kremas ir gabalėliai pagardinto moliūgo vėl buvo Japonijos ir Italijos mišinys – vien gaiva, ir malonus vėsos šokas, kuris visiškai neužtemdė ir nedominavo, bet užbaigė tą gastronominį džiaugsmą.
Dviese už šiuos elegantiškus ir nepamirštamus pietus sumokėjome 167 EUR ir dar 20 EUR arbatpinigių, ir ką, brangu jums beveik du šimtai eurų už puikią patirtį, kurios daugumas pasaulio gyventojų net neturi nė karto gyvenime? Baikit, nemanau.
Penkios žąsys iš penkių, užsisakykite telefonu, jei mokate kalbėti itališkai. Jei nemokate, tai pats laikas išmokti.
Aja Mola, Trattoria di Mare, via dei Cassari 39, Palermo, Italija. Tel. +39 091 729 6599.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/ajamola.trattoriadimare
Nuo antradienio iki sekmadienio, nuo 11:30 iki 15:00, nuo 19:30 iki 23:00
