Nenuostabu, kad iki pilnos laimės jiems stigo tik mano apsilankymo ir įvertinimo. Dabar, kai gyvenu Palerme, kūrybinėje komandiruotėje ir asmeninės kaitos, tvarios raidos ir fizinio tobulinimosi akademijoje (akademiją sau pačiam įsteigiau savarankiškai, greitu laiku ketinu parašyti Delfi Plius platformoje apie tai, kaip pasiekti nušvitimą ir ramybę), Sicilijos sostinės restoranai kantriai laukia mano vizito. Nesigiriu, tik sakau, kaip yra. Žinoma, jie laukia apsilankant visų, kas tik gali susimokėti už maistą, bet tai nekeičia fakto, kad esu laukiamas svečias senovinio miesto geriausiose vietose.

Apie tai, kad picos nuėjo tolyn septinmyliais žingsniais nuo tų laikų, kai jos buvo beturčių maistas kriaukšles graužiančiuose Italijos pietuose, jau esu rašęs Delfi skaitytojams dar iš Apulijos (“Užkalnio apžvalgos garsėja ir Italijoje: prie jo aplankytos picerijos rikiuojasi eilės”).

Kai maniau, kad jau daugiau manęs nustebinti nebepavyks, buvau priblokštas, ir ne tik kainų: 21,50 eurų už picą, tegu ir labai garsios picerijos La Braciera, žinoma, yra dideli pinigai (daugiau už picą nesu mokėjęs niekur, net Tokijuje ar Osakoje), tačiau dėmesys detalėms ir paruošimo tiesiog farmacinis preciziškumas bei receptūrinė išmonė buvo neįtikėtini. Tai ne šiaip XXI amžiaus pica, tai pica tiems, kas maniakiškai garbina šį nuostabiausią iš pasaulio patiekalų.

La Braciera yra šiaurinėje Palermo dalyje, visai netoli stadiono ir parko, kur kasdien vaikštau po kelias valandas, su vaizdais į Monte Pellegrino iškyšulį, Parco della Favorita.

Pats restoranas neišvaizdus iš lauko, su senamadiška iškaba, menančia gal 1990-ųjų stiliuką, viduje pribloškia ir džiugina, kaip kišenėje netikėtai rastas penkiasdešimties eurų banknotas, apie kurį jau buvai pamiršęs. Sienos nukabinėtos Holivudo kino žvaigždžių portretais (nuo Al Pacino iki Marilyn Monroe), plakatais ir citatomis (italų kalba) iš Holivudo filmų. Gali pasitikrinti italų kalbos žinias: „Gli faro un’offerta che non potra rifiutare – Il Padrino“, žinoma, „aš jam pateiksiu pasiūlymą, kurio jis negalės atsisakyti“, garsioji frazė iš „Krikštatėvio“. Pirmas įspūdis – viskas alsuoja nostalgišku estetiniu amerikietiškumu, tai Niujorkas, Čikaga ar Bostonas, ir viskas paneigia kvailą supratimą, kurį platina leftistiniai europiečiai, neva senąjame žemyne labai nemėgsta Amerikos, niekina viską, kas iš JAV, ir kad pasididžiavimas savo kultūra Italijoje pasireiškia per panieką Americano kavai ir hamburgeriams, kuriuos net itališkame McDonald’s vadina „panini“.

La Braciera
Foto: Andrius Užkalnis

Ne, italai žavisi Amerika, ją vertina ir iš jos mokosi, kartu likdami ištikimi savo vertybėms ir tradicijoms. Būtent todėl Italija ir yra viena progresyviausių ir turtingiausių pasaulio ekonomikų, kad moka prisitaikyti ir mokytis. O leftistiniai niurzgos tegu mirksta savo kvailame piktume.

Vardinti visus picų variantus, kurie yra La Braciera meniu, būtų netikslinga: pasakysiu tik tiek, kad yra ir labai tradiciniai variantai, tokie, kaip Margherita (sūris, pomidorai, bazilikas) ir keturių sūrių, ir labai sudėtingi (viskas, išskyrus ananasą). Sudėtinės dalys meniu kruopščiai aprašomos – gali būti karvių pieno mocarela, fior di latte, gali būti buivolių pieno, o gali būti burrata, ta grietinėle švelninta Apulijos ypatingoji mocarela, kuri ant picos virsta praktiškai putėsiais, o ne tąsiu (ir man labiausiai patinkančiu) ir tvirtai elastingu kitų sudėtinių dalių rišamuoju audiniu. Geltonieji, patys saldžiausieji ir brangiausieji, pomidoriukai. Krevetės, žuvis, net vienoje picoje (kurios pavadinime Ingmaro Bergmano, švedų režisieriaus, pavardė) yra rūkyta lašiša, rūkyti ir virti kumpiai, patys geriausi, ir, žinoma, trumai. Ir baravykai, porcini, nes čia nededa konservuotų pievagrybių, kaip turistinėse šėryklose kur nors Venecijoje, kur virtuvėse prie mikrobangių triūsia albanai ir kiti visokie lietuviai ir ukrainiečiai.

Prie krosnies pats šefas Daniele Vaccarella, garsusis meistras, apie kurį gidas Gambero Rosso rašo kaip apie nepailstantį eksperimentuotoją su picų padais. Jis maloniai sutiko nusifotografuoti – žinoma, su kauke visi mes tampame panašūs vienas į kitą. Tačiau tikiu, kad jį atskirsite nuo manęs.

La Braciera
Foto: Andrius Užkalnis

Labiausiai stebina padų meniu: turi išmanyti, ką pasirinkti: nuo klasikinių 00 (dviejų nulių malimo rodiklio) Neapolio pado, baltesnių kvietinių miltų, iki mano pasirinkto Maestro, rudesnio, kur yra trijų skirtingų sicilietiškų miltų mišinys, maltas akmens girnomis, pirmojo ir antrojo malimo rupumo, ir dar vienų ekologinių miltų, Farina di Russello. Metodiškai aprašyta viskas: pavyzdžiui, Neapolio padui tešla yra brandinama 24 valandas ir kildinama nuo 4 iki 6 valandų, o Maestro padui praeina 18 valandų išankstinį brandinimą, 40 valandų pagrindinį brandinimą ir jau tik tada kildinama – nuo 4 iki 6 valandų.

Buvome taip išalkę, kad užsisakėme ir užkandžių, tirštos geldelių sriubos – fantastiškas pomidorų padažas, tokį gali gauti tik Sicilijoje ir žemyninės Italijos pietuose. Vieną lėkštę dalinomės dviese, nes negali būti godus.

Picas užsisakėme karališkai, rinkomės pagal sudėtines dalis, bet paskui pasirodė, kad pačias brangiausias: Fausta rinkose Mari e Monti (jūros ir kalnai), su krevetėmis ir baravykais, aš ėmiau „Le due Sicilie“ (dvi Sicilijos – tai tikriausiai apeliuoja į Dviejų Sicilijų karalystę, kuri gyveno XIX amžiaus pirmojoje pusėje ir buvo didžiausia jungtinė valda prieš Italijos suvienijimą, Dvi Sicilijos buvo didžiulė teritorija, Sicilijos sala ir visa pietinė Italija. Mano picoje buvo geltonojo pomidoro tyrė, stračiatelos sūris iš Apulijos, juodųjų kiaulių iš Nebrodi kalnų kumpis ir vasaros trumai.

Abi picos buvo tokios, kad akyse tvenkėsi džiaugsmo ašaros. Faustos pica buvo švelni, kaip ji pati, o mano – brutalesnė, kietesnė, visai kaip mano rašymai (tik stračiatelos sūris tekėjo gosliu, glostančiu, erotišku kremu, visai kaip mano tekstai ir liaupsės man patinkantiems žmonėms).

Dviese pavalgėme už 79 eurus, ir dar dešimt palikau arbatpinigių.

Penkios žąsys iš penkių, ir ne tik: būtent čia ateisiu savo gimtadieniui, jeigu, žinoma, jie mane ir vėl įsileis. Dėl šitos picos verta atvykti į Palermą.

La Braciera, via San Lorenzo 6/B, Palermo, Italija. Tel. +39 091 688 5444.

Tinklalapis: www.labraciera.it, Facebook profilis https://www.facebook.com/labracieraristorantepizzeria/

Šefas Daniele Vaccarella – https://www.facebook.com/danielevaccarellachefpizzaiolo/

Kiekvieną vakarą nuo 19:30; rezervacijos 19:30 ir 20:00, nuo 20:30 gyva eilė.