Dabar atėjo laikas pakalbėti apie restoraną su Michelin žvaigždute – tiksliau, apie restoraną, kuris turėjo žvaigždutę ir jos jau nebeturi. Ar tai buvo mano sprendimas. Niekada to nesužinosite: prancūzų gidas Michelin niekada neviešina savo inspektorių vardų ir pavardžių. Todėl jei būčiau Michelin inspektorius, negalėčiau apie tai pasakoti.
Pasakysiu tik tiek: šis restoranas nuo 2010 (beje, priešpaskutiniai metai, kai gyvenau Britanijoje ir nežinia ką dirbau) iki 2020 metų turėjo Michelin žvaigždę, ir dabar, kai atvykau į Siciliją nepaaiškinamai ilgam laikui, jos nebeturi. Sutapimas? Spręskite patys.
Restorano virtuvės vadovė, Patrizia di Benedetto, buvo pirmoji moteris Sicilijoje, gavusi Michelin žvaigždę. Savamokslė šefė iš Palermo, dirbusi Los Andžele, Čikagoje, Baltimorėje ir kitur, tolimais 1990-aisiais atidarė su vyru, someljė, restoraną Bye Bye Blues kurortiniame Palermo pakraštyje, XIX amžiaus vilų rajone Mondello prie jūros – nuo ten, kur mes dabar gyvename, pėsčiomis trys kvartalai kelio. Restoranas tebeturi aukštus įvertinimus iš svarbiausio italų gastronominio gido, Gambero Rosso, ir labai įtakingo gido L’Espresso.
Kadangi skaitytojai labai daug klausinėja apie Michelin gido įvertintus restoranus, tai mėgstu apie juos rašyti – prisimenate publikos labai aukštai įvertintą istoriją apie tai, kaip tūkstantį dolerių išleidau trijų Michelin žvaigdžių restorane Veneto regione.
Lietuvoje Michelin žvaigždutėms pažymėtų restoranų artimiausiu metu nebus, nes šalims, kurios yra už gastronominės aukščiausios kategorijos ribos, tai yra, toms šalims, kurios nėra Prancūzija, Italija, JAV, Ispanija ir Japonija, gal dar Austrija ir Vokietija, tenka susimokėti gido redakcijai už tai, kad į tas šalis atvažiuotų inspektoriai, ir būtent todėl šiemet Maskvos restoranai gavo nemažą krūvelę Michelin žvaigždžių, nes rusams labai suprantamas veiklos modelis yra pamokėti už prestižą – kaip jūs manote, kas Vilniuje sumokėtų ne vieną dešimtį tūkstančių prancūzų leidiniui, nejau meras, kurio svarbiausias nuopelnas yra eismo juostas uždarinėti ir braižyti dviračių takus, kur ir paprastas eismas netelpa.
Restoranas Bye Bye Blues (pavadintas pagal 1925 metų džiazo melodiją) pasirodė nevienodas. Interjeras? Tikrai niekuo nenusileidžia vienos žvaigždutės restoranams, aptarnavimas irgi: sustyguotas, gal kartais perdėm formalus, tačiau čia visgi Sicilija, šalies pietūs, kur žmonės labai dažnai ne tik nesitujina, bet kreipiasi vienas į kitą ne ntik pagarbiu „jūs“ (Lei), bet ir super ceremoniniu „Jūs“ (Voi), kuris buvo įtvirtintas šalyje fašistų administracijos ir Benito Musolinio, ir pietuose sėkmingai pasiliko.
Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, vyno rūsys, pritiktų net ne vienos, bet trijų žvaigždučių Michelin restoranui: labai gaila, kad dėl Lietuvoje galiojančių kvailų įstatymų, kurių ši Vyriausybė vis dar nesugeba atšaukti, negaliu pasakoti nieko apie vynų derinimą ir net paminėti prekių ženklų. Tikra gėda, kad tam niekada neatsiranda laiko. Tik pasakysiu, kad Sicilija seniai atitrūko nuo senojo įvaizdžio, kai ten gaminami vynai buvo vien pigūs: net prieš kokius dvidešimt metų man bandė neleisti gerti vietinio vyno, „mes ir normalių, tarptautinių turime“. Vynas Bye Bye Blues restorane yra iš sicilietiškų žemių, tai yra, iš Pantelleria salos (sala yra arčiau prie Alžyro, negu prie Sicilijos), pagamintas iš senųjų, net archaiškų, iš Egipto kilusių Zibibbo (sakoma „cibibo“) vynuogių, buvo geras pavyzdys, kokių aukštumų dabar pasiekė Sicilijos vyndarystė. Sklaidžiau labai ilgą vyno kortą ir stebėjausi, kaip kvalifikuotai ir išsamiai atspindėta ir visa Sicilija, ir stipriausi likusios Italijos regionai – ne veltui šefės vyras yra someljė. Tokios kokybės vyno rūsį suformuoti užima ilgokai: beveik joks naujas restoranas iš savų lėšų negalės paskirti kokių 300 tūkstančių arba pusės milijono eurų, kad galėtų iškart sukrauti tokio lobyno.
Iš pradžių apie patiekalus, kurie leido suprasti, kodėl restoranas nebeturi Michelin žvaigždės: pavyzdžiui, su ėriena viskas buvo gerai, ji buvo pavyzdinė, tačiau absoliučiai niekuo neišsiskirianti, tai buvo budintis gero šefo gaminys, bet ir tiek. Tas pats pasakytina ir apie antrąjį žuvies patiekalą: ar gerai? Labai. Tačiau ir Vilniuje yra keli restoranai, kurie tikrai padarytų ne blogiau.
Desertai buvo rūpestingai ir elegantiškai sumontuoti, jiems nieko nestigo, bet Palerme labai daug konditerijų, kur tikrai gautume kažką labai panašaus. Desertuose buvo juntamas tam tikras vaizduotės nuovargis – o gal restorano konditerija nėra jo stiprioji pusė? Nieko tokio. Pavyzdžiui, aš irgi turiu savo silpnųjų pusių.
Kai kurie dalykai buvo labai geri – kiaušinis marškinėliuose su ikriukais ir iš proto varančiu rudens daržovių ir šafrano padažu, o pasta buvo ne tik vienos, bet ir dviejų žvaigždučių verta. Spagečiai su paaštrintomis austrėmis ir labai stambūs paccheri, pastos žiedai su krevetytėmis buvo svajonė, tai galima buvo suvalgyti kartu su lėkšte. Tai buvo triumfas ir pakankama priežastis ateiti ten ir vėl. Turbūt ir eisime ir valgysime vien pastą.
Už vakarienę dviese sumokėjome 216 eurų ir dar trisdešimt eurų palikau arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių. Kodėl ne keturios? Nes tenisininkas, kuris dešimt metų iš eilės laimi Wimbledoną, ir vienerius metus užima tik ketvirtąją vietą, pralaimėdamas pusfinalyje, vis dėlto aploštų beveik visus iš eilės. Taip ir šitas restoranas, kuris lieka vienu išskirtiniausių Sicilijos sostinėje. O jei dar galima ateiti pėsčiomis ir sutaupyti pinigus parkingui, kaip pavyko mums, tai išvis neįmanoma sakyti „ne“.
Bye Bye Blues, via del Garofalo 23, Mondello, Palermo, Italia. Telefonas: +39 91 684 1415.
Tinklalapis: www.byebyeblues.lt
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/ristorantebyebyeblues
