Tačiau vis dar esu Lietuvos dainius, jos rašytojas ir šlovintojas. Manau, kad tai geras kraštas, turintis daug privalumų, ypač tokį, kad aš galiu Lietuvoje uždirbti pinigus, rašydamas viską, ką apie ją galvoju. Ir visgi Lietuvą geriausia mylėti iš tolo: ji - kaip mylima teta, kuri gyvena emigracijoje ir kuri yra miela, kol negrįžta į Kauną ir su ja netenka susitikti per giminių balių.

Prieš išvykdami Italijon, mudu su Fausta pasikvietėme mano mamą naujo restorano pabandyti ir kartu susipažinti, kaip sūnus darbą dirba.

Tinkamai ir gudriai pasirinkome restoraną pavadinimu “Gastrolės”, kuris pats savaime man įspūdžio nepadarė: rodos, Kaune buvo (nežinau, ar tebėra, bet geriau būtų, kad nebebūtų) tokia skylė, kuri vadinasi ar tai “Apšvietėjas”, ar tai “Bedarbis aktorius”, o gal “Režisierius”, tai prisiminimai ligi šiol nekokie. Bet ne už pavadinimą aš vertinu vietas: man svarbiausia, kad tik nebūtų “Kepyklėlė”, “Kavinukė” arba dar koks nors infantilus hormoninių mamyčių mėgiamas pavadinimas, nai nai, užsidėjom pampersiuką ir išėjom į laukiuką, mamytė tuoj į kavinukę užšoks su draugytėm pyragiuko ir kavytės, o paskui grįš į namuką, sulauks iš darbo tėtuką, darys myliuką ir bus tau broliukas ar sesutė, Lukuti ar Akviliūte.

Grįžtant prie temos, restoranas yra naujų namų rajone, kuris man visiškai nepažįstamas, Markučiuose (kaip sakydavo mano laikais, kažkur prie “Audėjo” - markutėmis anksčiau vadindavo pašto ženklus, o kas tas markutis, gal markutės vyras), Manufaktūrų gatvėje. Patalpos erdvios, ant sienų paveikslai, ir dar mums pasisekė ten būti tuo metu, kai viską spalvino besileidžiančios saulės spinduliai, pridedantys grožio mano ir taip jau puikioms nuotraukoms.

Aš daug nesitikėjau, ypač kadangi restoranas naujas, bet kažkaip netikėtai viskas, ką valgėme, buvo puikiai atlikta ir estetiškai patiekta, ir šefas (nežinau, kas jis, ir neklausiau) su aiškiu pomėgiu japoniškoms sudėtinėms dalims ir Azijos gamybos būdams, o vaizdas lėkštėse visiškai aiškiai optimizuotai naujam ragavimo būdui: Instagramui. Galima iš to šaipytis, tačiau laikai yra tokie, kad jeigu patiekalai prašosi Instagramo, tai žinokite, kad įtakokliai, kurie pas jus valgys, būtinai padarys jums pačią geriausią reklamą savo nesibaigiančiu nuotraukų srautu. Man tai, žinoma, negalioja: reklamos niekam nedarau, daugiau kritikuoju ir šaipausi, o mano skaitytojų ratas jokios mano įtakos nepriima, galvoja savo galva ir tik todėl skaito mano tekstus, kad vertina mano neeilinius gabumus ir pagaląstą geriausiuose pasaulio restoranuose skonį. Taip, dar vienas mano privalumas yra kuklumas.

Nuo švytinčių vakaro saulėje ikrų šefo komplimentuose iki paties restorano keptos duonos su spanguolėmis (nebūna blogo restorano su tokia kepta duona) ir Kalėdų skonio užtepu su burokėliais (užsimerki ir įsivaizduoji silkę pataluose, tą sovietinės nostalgijos artefaktą, bet ant stalo jokio sovietizmo), nuo tuno tatakio, taisyklingai ir rūpestingai vos vos paliesto karščio su lengvučiu, perregimu ponzu padažu iki prabangiai interpretuotos vokiečių runkelių virtuvės, bulvyčių salotų (būtent bulvyčių, ne pašarinės kartoškos) su kelmučiais ir smulkinta, trapia šonine, kuri dėjo per skonio receptorius, kaip japonų virtuvėje žiebia per juos bonito, džiovintos žuvies snaigės (dar vadinamos katsuobushi, 鰹節) - na, tiesiog viskas buvo stiprių skonių siautulys, tikras skonių maršas, tik be kartuvių.

Tą patį sakau ir apie lašišos tartarą su avokadais ir mangais, kuris turėjo to saldumo ir, sakyčiau, Havajų egzotikos, ir apie Faustos valgytas krevetes, prie kurių buvo nuostabaus japoniškumo (arba japonybės) padažas, majonezinis su krapais (japonai, beje, yra didi majonezo mėgėjai, ypač po Antrojo pasaulinio karo ir amerikiečių okupacijos), ir tą patį byloju apie lašišą su lipniu ir tirštu ir vėl labai japonišku padažu, kuris lyg iš Osakos mažo restoranėlio tik ką atgabentas. Dar pribloškė ėriena: ji buvo minkšta, kaip A5 kategorijos wagyu jautiena - panašaus gėrumo ėrieną man teko valgyti tik Azerbaidžane, priėmime pas buvusį chirurgą, o dabar verslininką, kuris pasirinko pelningesnį gyvenimo kelią, negu operuoti ligonius neturtingoje šalyje. Lietuvai jis turėjo šiltų jausmų, nes jo abi dukros sovietiniais laikais gimė Kauno klinikose: jis ten nuskraidino žmoną gimdyti, nes medicina buvo geresnė, negu Azerbaidžane.

Dar paminėsiu labai ispanišką aštuonkojį (žinau, šiais laikais Lietuvoje daug kas aštuonkojus gamina, bet tai ne priežastis mums šio puikaus patiekalo vengti), pagamintą tuo tradiciniu stiliumi, su pomidorais ir alyvuogėmis. O dar buvo morengai su grietinėlės kremu.

Tai buvo tikra maisto ir gerų patirčių šventė. Už trijų žmonių vakarienę sumokėjau 96,50 EUR, ir jau maniau, kad turėsiu apsieiti be arbatpinigių, nes jie negali pridėti prie čekio arbatpinigių, o paskui - bum - radau kišenėje dvidešimt eurų grynais, kuriuos prisiminiau gavęs grąžos šunų kirpykloje (taip, mūsų aviganės Arizonos iššukavimas ir grožis kainuoja trisdešimt eurų, nesakykite, jums patinka tai žinoti) ir įsikišęs į džinsų kišenėn; todėl be arbatpinigių gėdingai pasitraukti neteko.

Penkios žąsys iš penkių, ir didelės sėkmės tam restoranui ir jo visoms gastrolėms, premjeroms, avanscenoms, parteriams ir ložėms. Neprašoviau, mamą ten pasikviesdamas.

Gastrolės, Manufaktūrų g. 20, Vilnius. Tel. +370 669 08576.
Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.