Tie jūsų maršai darosi nebepakenčiami, tai gal aš išvažiuosiu saugiu atstumu, ir stebėsiu Lietuvą iš tolėliau, juo labiau, kad jau seniai niekur nebuvome išsikraustę (Ameriką mums dar ruošia).
Jei manote, kad išvažiuosime, ir nebus apžvalgų iš lietuviškų restoranų, tai irgi klystate, nes mudu su Fausta visada su jumis savo širdyse, ir be mūsų tekstų jūs neliksite. Šmirinėjom ir vaikščiojom į daugelį restoranų iš eilės, buvo gerų, buvo ne tokių gerų, buvo fantastiškų, ir turiu dideles atsargas medžiagos, nuotraukų su nefiskaliniais čekiais ir šmaikščių įspūdžių, kurie jus džiugins kiekvieną sekmadienį. O gal ir iš Italijos ką nors parašysiu, ypač jei bus koks brangesnis restoranas ir galima bus prabraukt per narvo virbus, kaip sakoma mano kitoje istorinėje Tėvynėje, Anglijoje, kur prabėgo nemažai gražių metų ir iš ten ir išmokau to nuostabaus rašymo stiliaus, dėl kurio esu vertinamas ir skaitomas ir tradicinių, ir netradicinių šeimų tarpe.
Šiandien apie restoraną Pylimo gatvėje, kuris atrodo labai paprastas, netgi daugelis galės pasakyti, kad tai – kavinė, ir jie bus teisūs. Restoranas, arba kavinė, vadinasi „Coffee Spells“, kas yra gražus angliškas pavadinimas – kavos burtai, kavos užkerėjimai, na, vienu žodžiu, kavos magija. O kodėl nepavadino lietuviškai? Manau, tam, kad netyčia neužeitų koks šeimų maršo narys: tuos gustukus labai gerai atbaido užsienietiški pavadinimai.
Dar apie tą skirtumą, kavinė ar restoranas. Man kavinė yra tokia vieta, kaip Caffeine, arba Vero Cafe, arba Caif Cafe, arba McCafe, kur žmonės ateina dėl kavos. Jei ten žmonės ateina mišrainių ir kitokių dienos pietų, tai yra restoranas/ Šiaip Lietuvoje nuo sovietinių laikų yra bjaurus įprotis paprastesnius restoranus vadinti kavinėmis, kavinukėmis, kavinytėms ir panašiai, kai dažnai jose net kavos negausi, arba žmonės ten ne dėl kavos eina. „Kavinė“ tai lietuviškas eufemizmas pigiam restoranui: nuo sovietinių laikų yra įsivaizduojama, kad „restoranas“ yra būtinai su žvakidėmis, baltomis staltiesėmis ir padavėjais su frakais. Čia ta mano mėgstama tema, dėl kurios skundžiasi nuo laiko atsilikę paprastuoliai jau ketvirtį amžiaus: „Koks gi McDonald‘s restoranas? Nesąmonė taip vadinti.“ Ramiai – laikai pavažiavo į priekį nuo tų laikų, kai visur buvo laidiniai telefonai ir žirneliai su majonezu buvo deficitas.
Atsibuskit iš žiemos miego, McDonald‘s visame pasaulyje vadinamas restoranu ir pas mus bus restoranas, lygiai kaip pas mus bus partnerystės ir gėjų santuokos, ir nieko jūs su tuo nepadarysite. Ir anglų kalba bus antroji valstybinė, dėl ko man dar reikės dešimtmetį pasistengti, bet mano visi sumanymai išsipildo.
Tačiau grįžkime prie konkrečios temos. Kodėl lietuviai (ypač Vilniuje) vis labiau valgo pusryčius ne namie – žinoma, Varėnoje arba Kybartuose tai dar kol kas nepasiekiama, bet kadangi net Marijampolė jau turi McDonald‘s, o Alytuje yra Hesburger, tai niekas nesustabdys progreso, ir greitai ateis toks laikas, kai kiekvienas galės džiaugtis kava ir pusryčių burgeriu su kiaušiniene, kad ir kur Lietuvoje jis būtų?
Pusryčius valgo ne namie, nes gali sau tai leisti. Vakaruose pusryčiavimas restorane yra ženklas, kad gyvenimas tau pavyko. Ne tik vėlyvieji pusryčiai savaitgaliais, bet ir šiaip pusryčiai darbo dieną. Tai yra laikas, skirtas sau pačiam, tai ženklas, kad gali nesidraskydamas praleisti laiką, pamažu prie kavos susipažindamas su naujienomis, komentuodamas Feisbuke ar Instagrame ir blokuodamas blogus žmones, krizendamas iš juokelių, rašydamas savus ir kitaip gyvendamas moderniame pasaulyje, kuris turi tokio smagumo, kur kiekvienas savo burbule. Man atrodo, mano kartą traumavo tie sovietiniai pusryčiai namie, perkeptos kiaušinienės, manų košės ir buterbrodai su servelatu „prie kavutės“, todėl mes mokame vertinti geras, vakarietiškas tradicijas. O jaunoji karta jau kitaip ir nežino, jie gyvena gyvenimą, kuris nesiskiria nuo Londono ar Helsinkio.
O šiaip žmonės, kurie pusryčiauja su telefonais rankose, man yra tokie pat mieli, kaip ir tie žmonės, kurie Vienos kavinėse skaito laikraščius – gali sau leisti valandą įsijungimui ir minčių išsidėliojimui, ir tai reiškia, kad tu esi gyvenimo šeimininkas, o ne gyvenimas tau vadovauja.
Taigi, „Coffee Spells“ Senamiestyje (o ta Pylimo gatvės pusė jau yra oficialusis Senamiestis) pasiūlė ne tik pavyzdingą kavą (skandinaviško stiliaus tamsaus skrudinimo, nors man asmeniškai patinka šviesesnė amerikietiško stiliaus kava, bet jeigu Lietuva gali būti, kaip Švedija, tai irgi neblogai, nebus juk niekada taip, kad visa Lietuva būtų, kaip Amerika), bet ir pusryčius.
Mus nustebino. Matėsi, kad bus gerai, nes jie rimtai žiūri į darbą, tačiau patiekalai šaudo aukščiau, negu priklausytų.
Valgėme ne tik labai, labai delikačius blynelius, kurie pasirodė ploni ir kaip tik tokie, kokius geriausia pateikinėti su juodaisiais eršketo ikrais (jeigu jūsų šaldytuve netyčia užsiliko koks puse kilogramo eršketo ikrų, tai skubėkite valgyti, ir būtent su tokiais plonais blyneliais, kuriuos Anglijoje ir Amerikoje vadina ne „pancakes“, bet „blinis“, būtent nuo slaviško žodžio, kuris ir mūsų kalboje prasiskverbia per žodį „blynai“ – tiesa, juos bandė pakeisti „lietiniais“, bet aš ir kiti patriotai nepasiduodame, vadinsim arba blynais, arba penkeikais), tik šiuo atveju blyneliai buvo saldūs, desertinio varianto – bet ir sumuštinius, ant puikios briošės duonos, kuri buvo ir skrudinta, ir sviestuku pagardinta. Jei jūs šiaip kada abejojate, ar ne per gerai yra kepti ant sviesto (aišku, tinka ir geras alyvuogių aliejus – mano namie jokių saulėgrąžų ar rapsų, tik sviestas arba itališkas ypač tyras alyvuogių aliejus, o kitokių riebalų jums tikrai nereikia), tai pagalvokite, kiek patys save mylite? Sviestas duoda puikų skonį, net jei jūs tik omletą kepate, visi namai kvepia, jei kepate jį ant sviesto.
Vienas sumuštinis buvo su plėšyta švelnutėle jautiena, pagardinta granatų sėklomis ir ridikėliais, o kitas – nuostabios kokybės lašišos (svarbu: nes lašiša dažnai pasitaiko blogos kokybės, mat kai kurių šefų akimis, lašiša yra lašiša, o krevetės yra krevetės, ir tai yra labai toli nuo tiesos, tarp geros škotiškos lašišos, kuri iš tolo kvepia prabanga, ir parduotuvinės blyškios parodijos, yra labai tolimas kelias) su kiaušiniene. Jūs jau žinote, jei mane skaitote dažnai ir nuolatos, kad nėra tokio patiekalo pasaulyje, kurio nepataisytų kiaušiniai, kiaušinienė, plaktienė, omletas ar kitokie kiaušinių patiekalai. Pažiūrėkit nuotraukas – man vien ruošiant jas publikacijai bėgo seilės.
Gaila, kad apsilankymo diena buvo ne penktadienis, nes penktadieniais ten būna beigeliai, žydiškos baronkos (arba riestainiai, bet mano šeimoje juos vadino baronkomis), tačiau juos kepa tik tą vieną dieną per savaitę, ir skrudinti beigeliai su ta pačia lašiša ar kokiais užtepais yra tokio nuostabumo patiekalas, kad man dabar net rašant jų norisi. Beigelis taisyklingai gaminamas iš plikytos tešlos, o aš, būdamas beveik žydas, juos esu kepęs namie, ir turiu jums pasakyti, esu vienas geresnių beigelių kepimo specialistų ir ekspertų.
Desertų aš nelabai mėgstu, bet juos vertina mano draugė, kuri turi jiems atskirą skrandį – pyragas iš maskarponės (tokio itališko minkšto sūrio, kilusio iš Lombardijos) ir juodųjų serbentų, patiko net man, nors aš tik šiek tiek paragavau. Man patinka, kai desertai gaivūs: man netinka arabiško stiliaus super-saldūs desertai, kuriuos Sicilijoje tenka žudyti itin rūgščia kava, kad neateitų cukrinė koma.
Už pusryčius sumokėjome 27 eurus ir, jei neklystu, arbatpinigų, bet dabar jau sunkiai beprisiminsiu, kiek – nors tebevykdau savo pažadą palikinėti bent 15 procentų. Per kelerius metus išmokysiu visus.
Man kažkuo labai patiko ši kavinė – gal tuo, kad viršijo lūkesčius, ir kad rimtai žiūri į darbą. Arba gal todėl, kad pusryčiai yra jų genetiniame kode. Kaip sako pas mus Amerikoje, tai svarbiausias dienos pavalgymas.
Penkios žąsys iš penkių.
Coffee Spells, Pylimo g. 38c, Vilnius. Tel. +370 611 52760. Tinklalapis: https://www.coffeespells.lt/
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/coffeespells
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 08:00 iki 19:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 09:00 iki 18:00.
