Ne, restoranų gamtos dėsnis, arba Užkalnio Teorema, yra kiek kitoks. Teorema skelbia, kad naujas restoranas, įsikėlęs į anksčiau buvusio restorano (ir dėl kokios nors priežasties išsikrausčiusio) patalpas, turi nykstamai mažus sėkmės šansus. Jei anksčiau ten buvo vienas (arba dar blogiau – keli) nesėkmingi restoranai, šansai yra beveik nuliniai. Jei anksčiau buvo geras, išskirtinis restoranas, mėgtas klientų, naujųjų restoranininkų laukia (geriausiu atveju) labai vidutiniška sėkmė, nebent jie viską išluptų nuo lubų iki grindų ir padarytų viską taip, kad senojo restorano nė kvapo neliktų. Tačiau ypač dabar, kai virusas sudrebino visą restoranų rinką, retai kas turi pinigų tokiai esminei rekonstrukcijai, o tinklinės vietos, tebūnie jos prakeiktos, turi už ką rekonstruoti ir pristatyti naujų baldų, bet nesugeba gaminti maisto ir nieko apie jį nesupranta.
Išimtys yra tik tokios, kai tie patys savininkai viską perdaro, kol dar nenusibodo senoji vieta („Stikliai“ jau trisdešimt metų gyvena taip), arba retos keistos istorijos, vieną kurių papasakosiu.
Restoranas yra Senamiestyje, toje vietoje, kurioje daugelį metų buvo „Sofa de Pancho“, vilniečių numylėtas meksikietiškas restoranas, ir dabar jį pakeitė kitas meksikietiškas restoranas, palikęs tą patį interjerą – kas yra neįtikėtina. Restoranas vadinasi „Casa Peligrosa“, kas ispaniškai reiškia pavojingus namus ir man priminė lietuvių mėgstamiausią kelio ženklą Italijoje, „CURVA PERICOLOSA“ (pavojingas posūkis). Peligrosa, pericolosa – kalbos mat giminingos. Kodėl lietuviams tas kelio ženklas toks juokingas, niekaip negaliu suprasti.
Virtuvė pasikeitė: žymiai stipriau akcentuoti takai, kurie yra gatvės maistas ir (nors ir negaliu rekomenduoti tokių dalykų) Amerikoje laikomi idealiu maistu pagirioms arba apsipūtus žolės, kai pramuša nesustabdomas alkis. Takai nuėjo didžiulį evoliucinį kelią nuo paprasto greito užkandžio, tokio ne visiškai suvynioto kebabo, iš esmės, perlenkto blynelio, į kurį įdedama mėsos, arba kokių krevečių, įberiama pupų, ryžių, pagardinama smulkintais pomidorais ir kalendra, užmetama padažo, kad kelias nedulkėtų, iki išties gurmaniško kūrinio – Los Andžele gali išleisti pora dolerių, ir iš to paties vagonėlio nusipirkti kolos, o gali tikrai labai madingame restorane sumokėti už takų vakarienę dviese pora šimtų dolerių, ir dar reikės laukti eilėje, kol pasodins prie staliuko.
Pavojingame name Vilniuje, sakysiu iš karto nestabdydamas, buvo absoliučiai puiku viskas. Mudu su Fausta, kurios rašymus kas kelias dienas galite rasti šiame portale, pasikvietėme draugų porą ir keturiese užsisakėme, rodos, visko iš eilės (na, beveik visko), ir viską nušlavėme.
Šukučių sevičė (14 EUR) buvo gaivi ir saldi, nes su arbūzais. Šiais laikais sevičę (žalią žuvį, tik lengvai pamarinuotą rūgščiose sultyse) bando daryti labai daug kas, ir daugeliui sekasi, nes patiekalas yra nepralošiantis, tačiau čia buvo naujas posūkis, su granatų sėklytėmis – tai buvo lengva, kompleksiška, rūpestinga.
Mažieji aštuonkojukai (12 EUR), kurie nuotraukoje atrodo, kaip maži koldūnėliai, o gal man tiesiog viskas panašu į koldūnus, buvo tinkamai pataisyti, nuspalvinti lengvu aštrumu, kalendromis ir laimo sultimis. Dar vienas tritaškis.
Pozolė sriuba (7 EUR) – šedevras, su čorizo dešra, kalendromis, barbekiu kiauliena buvo tiršta ir skonis, rodos, buvo toks, kad ją norėjosi traukti pro šnerves. Imkite ir valgykite tą sriubą, aš jums patariu.
Kadangi buvome keturiese, tai paėmėme visų keturių rūšių tacos, kiekvieno po dvi porcijas: su jautiena, vištiena, kiauliena ir saldžiosiomis bulvėmis (porcija – nuo 6 iki 7 EUR), ir visi takai buvo dosnūs, sultingi, maloniai varvantys per pirštus, džiuginantys tuo pirmykščiu, netvarkingu valgymu ir atsipalaidavimo palaima. Man didžiausią įspūdį padarė, kad ir kaip būtų keista, vegetariniai su saldžiosiomis bulvėmis – tikras virėjo meistriškumas yra taip pateikti daržoves, kad valgytojas nepasiilgtų mėsos.
Aštuonkojis (26 EUR) su degintu sviestu, kalendra ir saldžiomis bulvėmis buvo pavyzdinis. Taip, šiais laikais jau daug kas gali Lietuvoje pagaminti aštuonkojį, bet čia buvo tiesiog parodos vertas variantas.
O rūkytas jaučio šonkaulis (22 EUR) – sodrus, riebus, didžiulis, kaip iš knygų ir graviūrų apie Viduramžių puotas, kur riteriai ir kariai sotinasi nežmoniško dydžio kulšis ir mėsgalio įsitvėrę, buvo kaip tik toks vyriško valgymo idealas, su Naujojo Pasaulio dosnumu, kvepėjo dūmu ir jaukiai glostė sąmonę mintimi, kad štai ir Lietuvoje kai kur galima valgyti atsipalaidavusiai, gausiai, ir nestabdant skonio pojūčių.
Gaila, kad nieko negaliu parašyti apie alkoholinius gėrimus – dėl galiojančių įstatymų, kurių mūsų valdžia vis dar neatšaukia, tenka nuslėpti labai įdomią ir turiningą pasakojimo dalį.
Keturiese sumokėjome 247 EUR ir, jei gerai prisimenu, keturiasdešimt eurų arbatpinigių. Nepykit ant mūsų, kad gerai gyvename.
Penkios žąsys iš penkių ir nė viena ne mažiau. Restoranas nugalėjo gamtos dėsnius.
Casa Peligrosa, Visų Šventųjų g. 5, Vilnius. Tel. +370 5 203 0461. Tinklalapis: www.peligroso.lt Facebook profilis.
Nuo antradienio iki penktadienio - nuo 17:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo 13:00 iki 22:00.
