Maistu lietuviai dažnai didžiuojasi, sako, kad čia taip viskas tradiciška, ekologiška, grybai, uogos, mergos nuogos, bulvytės, sviestukas, pienukas ir veršiukas, bet tik jiems duodi į rankas tą maistą, tai kaip mat viską subaladoja, ir prasideda maisto niekinimas ir patyčios. Kažkada esu rašęs apie tai, kaip lietuviai unikaliai moka geriausius baravykus sumarmaliuoti, nuvirti, perkepti ir redukuoti iki riebios buzos su lašiniais, kurią šlerpia savo knyslėm ir čepsi: „sotu!“.
Tai viskas gerai Zarasuose. Ežerų kraštas, gražu, Latvija netoliese (nežinau, ar tai privalumas, bet vis geriau, negu Baltarusija). Buvome kelias dienas sodyboje prie ežero, motoriniu plaustu plaukiojom, gėrimus gėrėm, keraminėje kepsninėje kepėm, ir reikia, sakau, kažką iš provincijos restoranų inspektuoti, skaitytojai juk laukia. Tai ir sulaukė skaitytojai. Dabar diržus prisisekite ir klausykitės. „Vai dėkis į galvą, sūneli, užduosiu tau didelį darbą – iš lūpų tėvų ir senelių išmok savo gimtąją kalbą“, sakė eilėraštis, kurį skaičiau mokykloje. Pirmoji mintis? Labai kvaila motina. Kaip vaikas gali suprasti jos nurodymus, kai jie sakomi ta kalba, kurios jis dar neišmoko? Lietuviams visada buvo blogai su logika. „Ar visi grįžot į autobusą? Ko nėra - atsiliepkit.“
Kažkada panelei Marijai, Dievo motinai, apsireiškė arkangelas Gabrielius ir pasakė, kas jos laukia gyvenime. Atsisėdus Zarasų restorane, grilyje ir turbūt bare „RestoBaZar“ (didžiųjų raidžių nepagailėta, rašyk, Džulijana, kad būtų kaip Vilniaus hipsterius, žinai taip visaip mandriau, o pavadinimas bus toks apie nieką, bet atsimeni, kaip anksčiau buvo toks Baras-Bilijardinė Kavinė-Ledainė „Dekupaž Se Lia Vy“, tai irgi ką nors pakombinuok”) pro duris įeina laibų geziukų kompanija, iš išvaizdos - grįžę iš norgės fektorių atostogoms deividukai ir „kęstux nesakysiu“, nes labai garsiai kalba ir labai pabrėžtinai smarkiai jaučiasi; gal tai jų gimtasis miestas, o gal šiaip ką išsinuomavę prie ežero, pasistumdo po salę, sėst negauna, ir po kurio laiko išeina, patys nesupratę, ko atėjo. Tik paskui supratau, kad tie budulėliai buvo Dievo pasiuntiniai, atėję mums pranešti, kad maistas bus tragikomiškas, kaip ir dažno lietuvio emigranto šokiai-pokiai provincijos restorano salėje, grįžus Lietuvon (jie rašo „gryžus”), kaip sakyt, „ant švenčių“.
Restoranas pasižymi bandymais sukurti madingą miesto atmosferą, tik tas supratimas apie miestą sustojo kažkur ties 2005 metais ir yra taip pat aktualus, kaip laidinis telefonas provincijos laikraščio redakcijoje „Pimpalėnų kraštietis“. Vaikų žaidimų kampelis turėtų kurti šeimos restorano vaibą, bet atrodo kaip biudžetinio prekybcentrio šonas ir vagia visą pojūtį nuo baro su išstatytais vienodais buteliais – romantika tokia pat, kaip rasti vaikišką žinduką, įkritusį į kokteilį. Palaukit, apie kokteilius dar bus.
Sofos prie sienos sumeistrautos iš medinių palečių, kas buvo inovacija prieš daug metų, kai telefonai dar buvo su mygtukais. Čia maždaug kaip stalo įrankiai, atnešami senose skardinėse nuo pomidorų (ne, čia ne šiame restorane, čia metafora), Jėzau, kaip išmanu, koks sprendimas, aš pasijutau didmiestyje. Jeigu norėčiau vakarieniauti ant medinių palečių, turbūt rinkčiausi kokias apleistas statybas, atsineščiau savo sumuštinių su šlapdešre ir „Žebenkšties“ gėrimo.
Netrukus paaiškėjo, kad ta mintis apie sumuštinius su šlapdešre būtų gal ir visai vykusi. Bent jau tuos sumuštinius aš moku užsitepti geriau, negu tai padarytų restoranas.
Restorane vienintelis sielos judesys, vienintelis auksinis minties spindulėlis (na, gerai, tik paauksuotas, arba gal auksinio lietaus čiurkšlėmis begaivinantis) yra kai kurie pavadinimai valgiaraštyje. „BBQ sparnienos višteliai“ (šituos net užsisakėm), „Sriuba iš kirvio“, „Burokelizuoti karameliai“ ir desertas „Aš laikausi dietos“ (už nulį eurų ir nulį centų) yra, kaip besakysim, lietuviškos išmonės, tautinio humoro iliustracija, kuris yra toks pat medinis, kaip kaimo turizmo sodyboje išdrožta medinė Eglė žalčių karalienė su dideliais pikų damos papais ir koks pupų dėdė su Lukašenkos ūsais. Vilniuje buvo vieno tokio lietuviško restorano meniu su visiška klasika: „Atlakė balundis, apšika palungę“, palaukit, gal ten buvo tik pirmieji du žodžiai, bet vis tiek labai, labai apgailėtina. Taip pat apgailėtina, kaip peraugusių mamų suvaikėjimas ir bandymas imituoti vaikučių gramatiką: „man nenorisi“, „koks danguje debesius“, „taip ir prasidėjo mūsų atostoga“. Joms tai labai, labai šaunu. Tebūnie, ne su manim juk šneka.
Šaltibarščiai buvo tokie saldūs, kad galėtų tikti, kaip desertas, tačiau blogą šaltibarščių balansą pabrėžė pavargusios, beveik neapkepintos, (o jei kepintos – tai ant ko ir kada?) bulvių skiltelės, blyškios, kaip tie maroziukai iš norgės, kurių vienintelė gyvenimo šviesa yra lempos silkių fabrike.
Duona su sūriu nebuvo bloga ir dar miestietišku hipsteriniu papročiu pateikta ant glamžyto rudo popieriaus, kaip pas ponus įprasta, žinot tose anglijose jie gi ir žuvį su bulvėm nuo laikraščio valgo, tai čia pas mus irgi kaip ir estetika. Bet kažkokių atradimų toje duonoje irgi nebuvo.
Užtat atradimas buvo tie sparnienos višteliai kurie buvo, kaip suprantu, pagal savo metodiką pasmulkinta višta (čikenas!), patiekta su agurko skiltelėmis. Kodėl agurko skiltelės, o ne peraugusios cukinijos pusiukė? Dar vienas fantazijos skystis aptaškė mūsų veidus. „Aš nežinau, gal tai lietus prabėgo šianakt tavo langu“. Gal, klausykit, pabandykit kitą kartą įsijungti „Internetą“, ten yra visokios idėjos, kaip patiekinėti patiekalus. Čia toks televizorius, kuris ten visokius skaičius ir raides rodo.
Taip galima buvo išvengti ir Margaritos kokteilio, kuris buvo blogiausias istorijoje, nes o kam vargintis, kai galima jį pagaminti su apelsinų sultimis vietoje laimo sulčių? Galima, žinoma, sugalvoti ir dar drąsiau: pavyzdžiui, pagaminti su baltarusiškomis pomidorų sultimis ir pavadinti „Kraujuojanti Maša“, arba laimo sultis pakeisti stabdžių skysčiu ir tada tai bus kokteilis „Penktadienio reidas“. Bet čia jau būtų per sudėtinga. Restoranas pasirinko tiesiog gadinti kokteilį, nes o kas žinos skirtumą?
Burgeris (RestoBaZar firminis, 6,95 EUR) buvo ta prasme firminis, kad firminis jis buvo iš praeities: prieš daugel metų, kai pradėjo rastis mada gaminti brangius, sudėtingus burgerius, ant jų pradėjo dėti nesąmoningus padažų mišinius, prišienautas žoles, daržovių kratinius – ir čia buvo ta pati skonio nesąmonė, vienintelis teigiamas dalykas, tai kad pigios beskonės jautienos paplotėlis nebuvo perkeptas. Ačiū ir už tai. Aš visada stengiuosi rasti teigiamas puses.
Net ir labai norėdamas negalėjau rasti, kaip čia man pagyrus šonkaulius. Vargšas paršelis be reikalo nugyveno gyvenimą. Čia nebuvo nė šnekos apie tai, kad kokia nors mėsa kristų nuo kaulo, greičiau lėkštė nukristų nuo stalo, o svečias – nuo kėdės. Bulvytės prie šonkaulių – tikrai prizininkės (blogiausios Lietuvoje, kuri didžiuojasi bulvėmis, kurioje juk yra supratimas apie jas, bent teorinis – o gal jo nėra, gal yra tik gyrimasis), o coleslaw salotos gana gausiai kliuksėjo majonezo padažu. Sotu! Arba būtų sotu, jei gebėtume nors pusę suvalgyti tos visos užstalės.
Važiuojant atgal į sodybą, skrandžiuose ir burnose buvo nesmagus jausmas, kaip prisivalgius labai nemokšiškai paruošto ir neskanaus maisto. Kam tas „kaip“?
Kombinacija iš pigių produktų, receptų ignoravimo ir prasto, negabaus gaminimo. Jokios meilės maistui (ar dar kam nors). Ar jiems lankytojų srautas nors kiek pasikeis? Bijau, kad ne. Nebent ateis kažkiek poilsiautojų į šį muziejų pažiūrėti, nuo kokio maisto didelė Lietuvos dalis jau išsivadavo.
Dviese išleidome 38,10 EUR ir palikome 6 EUR arbatpinigių.
Viena žąsis iš penkių.
RestoBaZar, Sėlių aikštė 4, Zarasai. Tel. +370 691 17186. Facebook profilis: https://www.facebook.com/restobazar/
Kasdien nuo 11:00 iki 21:00.
