Kažkokia jiems fiksacija su tais sekmadieniais. Netrukus vėl išgirsime kalbas apie tai, kad prekybos centrus irgi reikia uždaryti, kad darbuotojai ilsėtųsi (jau buvo tų komunistinių pliurpalų). O kaip jie ilsėsis be butelio ir kam žmogui tokia šventė, kai net neina nusipirkti, nepagalvojote? Taigi. Seimas nesirūpina paprastu žmogumi.
Alkoholio reklamos draudimai, prie kurių pripratome, kaip kokiame Irane ar Afganistane (nieko, dabar kaip tik iš tų šalių pas mus bus daug naujų gyventojų, kurių labui rūpinamės pritempti savo tvarką iki sveikų islamiškų tradicinės šeimos tradicinių standartų), netrukus prisikvies naujų idėjų. Pavyzdžiui, nebebus galima ne tik kalbėti ir rašyti, bet ir galvoti apie tariamus alkoholio privalumus. Arba, pavyzdžiui, uždraus minėti ne tik gėrimus, bet ir restoranus, kurie jais prekiauja. Tada jau man šakės, reikės rašyti apie Lietuvos restoranus kokiame užsienio leidinyje, kaip kokiam disidentui.
Gal pastebėjote, kad aš, rašydamas apie maistą, niekada nieko nerašau apie alkoholinius gėrimus? Nes negalima. Tikiuosi, kad mano pranašystė neišsipildys, ir apie maistą dar bus galima rašyti; nebus priimta kokio „Maisto kontrolės įstatymo“, pagal kurį nebus galima iš teigiamos pusės kalbėti apie šašlyką, nes gali straipsnį perskaityti nepilnamečiai ir užsimanys šašlyko. O paskui padarys, kad kebabai parduodami tik asmenims nuo 20 metų, nes jie yra potenciali grėsmė augančiam organizmui. O jau Kijevo kotletai – kuriuos tiek daug sviesto – bus apskritai prilyginti mėtinėms cigaretėms ir bus už įstatymo ribų.
Buvau nuvykęs porai dienų į Klaipėda, pasižiūrėti, kas ten gero. Į pliažą neikite: ten tikras šeimų maršas be drabužių. Melnragės paplūdimyje alų paslapčia siurbia pilvūzai, jau gerai įraudę nuo saulės ir žvelgiantys aplink pavandenijusiom akim, pasipuošę trikampiniais triūsikais, ir jų tradicinės žmonos, besivartančios ant rankšluosčių, kaip jūrų vėplių kaimenė. Plieskia karštis, ir per garsiakalbį aidi balsas, kuris sako, kad negalima paplūdimyje vartoti alkoholio. Raginimas sulaukia lygiai tokio pat dėmesio, kaip jeigu kas nors kviestų juos skiepytis.
Užtat ne prie jūros viskas gerai. Nuvažiavome patikrinti, kaip sekėsi po karantino siaubų ir sunkumų gastropabui (tai madingas pavadinimas aludei, kuri turi rimtą virtuvę, o ne tik bulvinių traškučių), apie kurį esu rašęs 2018 metais: Švyturys BHouse. Tame chuliganiškame straipsnyje pareiškiau, kad esu kaip Michelin restoranų inspektorius, tik geresnis, ir daviau keturių žąsų įvertinimą.
Privalau deklaruoti interesą: šio restorano steigėjai, „Švyturio“ aludariai, yra UŽKALNIO žurnalo partneriai ir reklamuoja žurnale savo nealkoholinį alų. Tačiau, suprantama, mano apžvalgos turinys nuo tos draugystės nepriklauso, bet pasisakyti privalau.
Klaipėda, priminsiu, yra Lietuvoje antroje vietoje po Vilniaus pagal gerų restoranų koncentraciją: tokie perlai, kaip Pepper Grey , Monai arba Momo Grill (apie kurį rašiau tolimais 2015 metais, tada, kai dar nerašiau į DELFI) užkelia kartelę.
Švyturys BHouse yra tik iš pažiūros keistas pavadinimas, tai yra žodžio „brewhouse“ (alaus darykla) sutrumpinimas. Už stiklo sienos iš tikrųjų matyti daryklos talpos, ten galima patekti, atėjus su ekskursija ir su aludariu pabendrauti, o dar už kitos stiklo sienos yra virtuvė, kur ir gamina maistą, apie kurį pasakosiu. Alaus sąrašas, apie kurį pasakoti man negalima, yra pateiktas oro uosto stiliaus švieslentėje, kur irgi informacijos minimumas, pagal galiojančius įstatymus – nurodytas tik alaus pavadinimas, tipas ir stiprumas. Na, negalima pas mus pasakoti apie skonio savybes, negalima. Čia mus nuo mūsų pačių saugo.
Nuo to laiko, kai buvau ten 2018 metais, restoranas smarkiai paaugo ir subrendo. Patiekalų pateikimas išsigrynino ir pasidarė „draugiškas instagramui“ (tai svarbus dalykas šių dienų virtuvėje – galvoti, kaip fotografuosis patiekalai, apie kitą restoraną Klaipėdoje, kuris šia linkme pasiekė labai daug, parašysiu kiek vėliau šį mėnesį), o bendra patirtis sėkmingai priartėjo prie Amerikos, su kuo ir sveikinu. Tai natūralu: JAV šiais laikais yra pasaulio aludarystės inovacijos lyderis, ir maistas prie alaus – išraiškingas, gausus, aiškiai suprantamas, yra amerikietiškos tradicijos išraiška.
Nors pirmas patiekalas – šaltibarščiai – buvo tikrai ne amerikietiškas (gal tik ta prasme, kad pas mus Amerikoje esame įpratę visus draugus nuolatos jais vaišinti). Iš Faustos išmokau šaltibarščius užsisakinėti visur ir visada. Čia jie buvo puikūs: kreminiai, be perdėtos rūgšties, kiaušinio daug ir apkeptos bulvių skiltelės kaip iš „Šaltibarščių enciklopedijos“. Kas yra „Šaltibarščių enciklopedija“? Tai knyga, kurios dar nėra, bet kurią kada nors išleisiu. Bus šimtas puslapių vien šaltibarščių, įvairiais kampais ir su įvairiais priedais, ir įvairiose pasaulio vietose. Patiekalas kainavo 4,50 EUR, kaip galite matyti iš čekio. Kodėl čekyje parodytas 100 EUR banknotas? Dėl grožio. Jis žalias, kaip puiki lietuviška vasara.
Halloumi (avies ir ožkos pieno sūris iš Kipro, skaniausias, pakeptas ant grilio), 6 EUR, yra paprasčiausias patiekalas pasaulyje, bet, jei būtų mano valia, jis būtų privalomai siūlomas visuose restoranuose, nes man tai yra dieviškas užkandis. Kartais, kai namie nesugalvoju, ką turėčiau valgyti, pasikepu halloumi gabalą, supjaustęs riekelėmis, ant keptuvės, ant alyvuogių aliejaus, ir būna man šventė – ypač užsibarsčius angliškos super-stambios druskos snaigių. Esu, žinote, didis kulinaras. Taip pat moku pagaminti šonkaulius, steikus, lazaniją, o jau kepiniai tai išvis yra mano specializacija: beigeliai, prėtceliai, bandelės su sasyskomis, visa sveiko maisto simfonija.
Rūkytos dešrelės (štai jos nuotraukoje, su puikia bulvių koše ir tirštu, kaip Anglijoje, gravy padažu) buvo gal dusyk intensyvesnės, negu praėjusį kartą (dabar 10 EUR), gaila, kad tiek dviese visko užsisakėme, kad negalėjome suvalgyti nei pusės.
Niujorko stiliaus šonkauliai tirštoje glazūroje ir su saldžiosiomis bulvytėmis (11,50 EUR) buvo pagaminti taip, kaip turi būti pagaminti: mėsa krito nuo kaulo, kauliukus galima buvo švarius ištraukti dviem pirštais (jei nebijai išsiteplioti). Jokio virto lašinio, šonkauliais vadinamo, kuris dažnai pasitaiko nemokšoms-gamintojams (vieno tokio restorano jau neliko, tai amžiną jam atilsį). Kukurūzo galėtų būti ir daugiau (atrodė vienišas tas kukurūzo gabalėlis), o coleslaw salotos buvo traškios ir nepažliugusios padaže. Ar sudėtingas patiekalas? Ne. Ar tinkamas kontekstui? Puikiai. Aš labai norėčiau visus lietuvius išmokyti pamatyti grožį paprastume. Ir pažiūrėkite, kaip pagalvota apie spalvų dėmes ir tamsų lėkštės foną. Tai yra darbas Instagramui: kad svečiai patys pavirstų maisto reklamuotojais, nes lietuviai veikia pagal draugų (na, ir kartais pagal Užkalnio) rekomendacijas.
Tačiau man vakaro žvaigždė ir šiandieninio įvertinimo paskutinė vinis, prikalusi dar vieną žąsį prie garbės lentos, buvo didžiulis padėklas keptų nachos, kukurūzų traškučių (10,50 EUR), kuriose buvo gausu visko – sūrio, saldokos ir aštrokos chorizo dešros, pupelių ir aitriųjų halapos paprikų, kas yra lietuviškas taisyklingas šių žaliųjų pipiriukų pavadinimas. Dėl Dievo meilės, nevadinkite jų „jalapėnais“ arba „jalapeniais“, nes tai skamba taip pat baisiai, kaip Teksaso valstijos vadinimas „Techasu“ arba Keimbridžo miesto vadinimas „Kembridžu“, nes taip juk mokė sovietinė anglų kalbos mokykla.
Man tie kukurūzų traškučiai buvo mano Amerika: kai jų daug, kai yra ir grietinė, ir gvakamolė, ir tas jausmas, kai užsisakai jų užkandžiui ir supranti, kad net to užkandžio nebegali sudoroti, jau nekalbant apie pagrindinį patiekalą. Čia ta amerikietiška gausa (visko: sūrumo, traškumo, aštrumo, grietinės gaivumo, dešros mėsiškumo), dosnumas, skonio intensyvumas, kuriam aš pasiruošęs melstis, kaip savo vertybei ir savo ideologinei nuostatai, nes žmogus be įsitikinimų ir be vertybių yra silpnas ir lengvai vėjo blaškomas.
Tą patį transliuoja ir interjeras: erdvė, apimtis, aukštos lubos – ypač kai taip karšta, viduje geriau, negu lauke.
Už dviejų žmonių vakarienę sumokėjome 59,10 EUR ir dar dešimt eurų palikome arbatpinigių.
Na ką, aludariai iš Klaipėdos ir jų virėjai. Jūs man sakote (stende prie magistralės) „Sveiki atvykę (nealkoholinis)“, o aš jums sakau – ačiū už Amerikos jausmo atkartojimą uostamiestyje, ir penkios žąsys iš penkių.
Švyturys Bhouse, Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda. Tel. +370 648 43 555. Facebook profilis ČIA. Tinklalapis ČIA.
