Be to, čia daug lankytojų su Galimybių pasais ir visi patalpose su kaukėmis, tai kaip jaustis normaliam neskiepytam vaikmušiui, ginančiam tradicinę šeimą nuo visokių farmacinės mafijos ir Sorošo klano sumanytų dalykų?
Paupio rajonas sutvarkytas tikrai tobulai (kai kas dar baiginėjama), nors mano dukra sakė, kad tas grožis labai jau sintetinis, ir aš galiu su ja sutikti. Man gal irgi gražiau šiek tiek apsilupimo Užupyje ir Senamiestyje. Tačiau man teko matyti, kaip rusai, keliantys filmukus į YouTube, žavisi šitokia Lietuva ir sako, kad geriau supranta, kodėl lietuviai prieš trisdešimt metų norėjo būti nepriklausomi – kad galėtų gyventi štai taip, o ne šalyje, kuri nieko neturi, išskyrus pasenusius branduolinius ginklus ir galimybę nuodyti savo opozicijos veikėjus.
O jeigu užsieniečiams patinka, tai man negali nepatikti. Kai pamačiau vieną hipsterį su beisbolo kepuraite, ant kurios buvo išsiuvinėta „TRAM PENKI“ (aš visada sakiau, kad Lietuvoje reikia rašyti arba angliškai, arba netaisyklingai lietuviškai, tada bus progresyvu), ir vaikų darželį „Klaužada“ (kietai sugalvota), tai supratau, kad čia mano vieta. Čia tradicijų nesilaikoma, čia jos laužomos.
Mes nuėjome į „Paupio turgų“, kuris yra dar vienas restoranų ir parduotuvių kompleksas sostinėje, po visų Dauntaunų ir Benedikto turgų, ir aš jums pasakysiu, kad Lietuva nuėjo į kosmosą nuo to laiko, kai kažkada atsidarė „Uptown Bazaar“, kuris šiandien palyginti atrodo, lyg iš praėjusio amžiaus: tamsus, nejaukus, nevykusiai suplanuotas. Žmonės sugrįžo į restoranus, ir tai yra nuostabu, nes vėl pulsuoja viltis, kad viskas bus gerai. Viskas ir yra gerai, ypač man: kaip jau sakiau, vakar atšvenčiau dešimtmetį nuo to laiko, kai grįžau gyventi į Lietuvą. Per tuos metus – virš penkių šimtų restoranų apžvalgų visoje šalyje surašyta mano įgudusia ranka, ir turbūt gal virš septynių tūkstančių maisto nuotraukų. Nemažai nuveikta.
Pasirinkome restoraną Yakitori Grill Boutique, kuris užima nemažą plotą ir turi net ir vietų (tiesa, nelabai daug) valgyti viduje, priedo prie pagrindinės turgaus tvarkos valgyti bendrose erdvėse prie staliukų, kurie nepriskirti nė vienam restoranui atskirai.
Restoraną atidarė latvis šefas Dmitrijs Fedosevičs, labai garsus Latvijoje, o pas mus dar išgarsėsiąs, sakau aš jums, nes įspūdis puikus – interjeras padarytas gal ir ne kaip Japonijoje, bet labai panašiai į japonų restoraną kur nors Amerikoje, net japoniškas nealkoholinių gėrimų pilstymo automatas pastatytas. Pasiilgau Japonijos, būtinai ruošiuosi grįžti, galėsiu iš ten į Delfi rašyti visų džiaugsmui.
Jakitoriai yra japoniški baro užkandžiai – mėsa ant iešmelių, taip pat ir kiti dalykai, dažniausiai aptepti saldoku padažu, ir „yakitoria“ Japonijoje yra įstaiga, kur ateina žmonės (dažniausiai vyrai) prisigerti po ilgų valandų darbe – o paskui visai trūkę vėlyvais traukiniais važiuoja namo.
Čia jakitoriai (vieni su vištiena, kiti – su jūros gėrybėmis, treti – kiaulienos) buvo tikrai ne japoniško, o amerikietiško dydžio (apskritai, porcijos didžiulės – kai atnešė padėklus, mes buvome priblokšti, nes stalas buvo nuklotas gėrybėmis, gerai, kad paėmėme dviese stalą, skirtą šešiems žmonėms), ir visi buvo nuostabiai sodraus skonio, apskritai, visur, ką tik valgėme, tai skonis veržėsi per kraštus, ypač tie glazūruoti kiaulienos gabalai man buvo gryniausias Los Andželas.
Šis restoranas buvo pirmoji mano matyta vieta, kur prie yakitori dar duoda garnyro – pasirinkom salotų ir azijietiškų makaronų, kurie net išvirti buvo al dente, kietokai. Įsivaizduokite, kad kur nors aludėje užsisakote keptos duonos su česnaku ir sūriu, ir jums prie tos duonos dar atneša garnyra – agurkų, pomidorų, šviežių kopūstų salotų ir bulvyčių fri. Tai čia toks begėdiškos gausos ir dosnumo jausmas. Nors visko nesugebėjome suvalgyti (maisto būtų užtekę keturiems ar penkiems žmonėms), bet man patinka, kai nestabdo, tai geriau, negu lietuviškas kuklumas ir santūrumas.
Labai didelį įspūdį padarė taisyklingas aštrumo kirtis – nei per daug, nei per mažai. Aštrumas ateina iš raudonųjų čili snaigučių, apgyvendintų pusiau skaidriame padaže. Lyg toks kandantis velniūkštės bučinys.
Halapos paprikos su baltu minkštu sūriu ir šonine, tokios kiek modifikuotos „jalapeno poppers“, man yra ne japoniško, bet amerikietiško restorano atributas, bet nieko tokio: japonai juk irgi labai daug perima iš amerikiečių, nuo majonezo ir meilės beisbolui. Šitie buvo lyg tokie tiršto skonio ir švelnumo laiveliai, keliaujantys tiesiai į geruosius receptorius.
Bao bandelės irgi yra ne japonų, bet kinų virtuvės patiekalas, tačiau, pirmiausia, japonai labai daug ir iš Kinijos pasisavino (japoniškas raštas, hieroglifai kandži, yra kiniški simboliai, ir „kanži“ japoniškai ir reiškia „kinų raštą“), tačiau man pasisekė labai gerai pasirinkti – ta versija su gruzdintu minkštakiaučiu krabu (jis valgomas su visais šarvais) ir ikrais ir nuostabiai derančiu majoneziniu padažu buvo šių metų atradimas. Gal kas nors sakys, palauk palauk, bao bandelė už 12 eurų? Bet tai su krabais ir ikrais, ir porcijoje dvi bandelės, ir kiekvienoje po visą krabą. Ir pati balta kiniška bandelė buvo lyg tik ką kur nors Čikagoje kinų kvartale nusipirkta. Visiška autentika.
Užkandžiai (tsukemono) buvo pavyzdiniai – ir daikon (traškus marinuotas japoniškasis ridikas), ir kiniškos grybų salotos (mažyčiai, delikatūs grybukai, kaip kareivukai, tokie vienas prie vieno, tvirti ir nepažliugę), ir net agurkai su jūros dumbliais, gaivūs ir šalti, kaip maudymasis jūroje prie Japonijos krantų, ir net ir tų užkandžių porcijos buvo labai dosnios.
Dviese sumokėjome 54,90 EUR (bet, kaip jau sakiau, būtume pavalgę ir keturiese, ir penkiese), ir dar 10 eurų palikau arbatpinigių, nes negalima gailėti – jus skatinu daryti tą patį.
Penkios žąsys iš penkių.
Yakitori Grill Boutique, Aukštaičių g. 7 (Paupio Turgus), Vilnius. Tel. +370 606 24053. Tinklalapis: www.yakitori.lt Facebook puslapis čia.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 10:00 iki 22:00.
