Taigi ta proga galėjau grįžti į sunkų ir atsakingą apžvalgininko darbą jau pačioje fronto linijoje, nebe į namus užsisakinėti maistą, ir kartu savo moterį pavaišinti gimtadienio priešpiečiais (paskui pietavome Užupio picerijoje, bet apie ją jau esu rašęs).
Apie tą kibinų restoraną, o iš tiesų tokią būdelę, nelabai mandresnę už mūsų pačių sodybos namelį prie miško, mums užrodė jodinėjimo trenerė Naujadvario žirgyne, Jovariškėse prie Trakų (ten jodinėja elitas, bet gal ir jums ras laiko, jei domina). Sako, labai geri kibinai pas Konradą, prie kelio iš Trakų link Aukštadvario. Tai mes pagalvojome, kad negali vietiniai nežinoti, ir reikia pasitikėti.
Ir, žinoma, kas gali būti geresnio, nei kibinas mylimos moters gimtadieniui? Geriau tik du kibinai ir sultinukas.
Kibininę radome be vargo, rasite ir jūs – 47 km nuo Vilniaus centro, bet, žinokit, verta. Aš važiuočiau ir 470 km, juolab kad benzinas nėra brangus, o ir laiko per akis, darbdavio neturiu, parašau šį bei tą už pinigus, žurnalą išleidžiu, parduodu puodukus ir koldūnus – taip ir gyvenu.
Restorane meniu didelis, ilgesnis, nei „Stikliuose“: ir šašlykai, ir sprandinė, ir lašiša, ir karbonadai, ir vištiena, ir silkė, ir koldūnai, ir blyneliai ir kijevai visokie, bet ar mes kokie rajūnai, kad tiek valgyti. Be to, ir pinigai ant medžių neauga. Pakaks kibinų (1,70 EUR) ir sultinuko (vienas euras), ir dar pasiėmėm gazuoto vandens su burbuliukais, ir už viską sumokėjau 9 EUR su trupučiu, kas yra nedaug netgi tiems iš jūsų, kas nėra garsūs rašytojai ir leidėjai-oligarchai.
Atsisėdome lauke prie prestižinio staliuko (nuotraukoje parodyta visame gražume), ir neužilgo atnešė maistą. Gerai, kad neužilgo, nes pavasaris vėlyvas ir yra žvarbu. Mums bevalgant, atvažiavo policija (ne todėl, kad kas iškvietė, mane pamatę, o kibinų), o paskui dar vienas ekipažas – irgi kibinų, ir visas skyrius policijos motociklininkų, kurie pasistatė motociklus prie kibininės lyg parodoje, veidrodėlis į veidrodėlį, o priešais – seržanto motociklas (nežinau, ar jis tikrai seržantas, taip kariuomenėje vadinasi skyriaus vadas, o policijoje gal kitaip?). Ir jie irgi, atspėkite, ko atvažiavo? Kibinų.
Ta vieta apylinkėse, matyt, yra legendinė.
Pas mus Los Andžele sakoma, kad jei nori žinoti geriausių spurgų parduotuves, klausk policijos, nes policininkai (kaip ir „Simpsonuose“) mėgsta spurgas ir atskiria geras nuo vidutinių.
Tai prašom, Lietuva – kaip Kalifornija. Ir kuo skiriasi Lietuvos policija nuo sovietinės milicijos? Daug kuo, viskuo į gerąją pusę, ir jau tikrai niekas milicininko apie kibinus ar čeburekus neklaustų. O dabar policija yra bendruomenės dalis, kaip Vakaruose.
Lietuvoje su kibinais yra taip: labai daug vidutiniškų (net ir Trakuose, iš kur šis karaimų delikatesas pasklido po visą šalį), pačios populiariausios vietos turi didžiausias automobilių stovėjimo aikšteles ir gamina nuobodžius blankaus skonio pyragėlius.
Ir tikrai policininkų pasirinkimas Krasnapolyje pasirodė tikslus: kibinų įdaras labai sultingas, puiki mėsa (kiauliena) su stambiai supjaustytais svogūnais, ir daug, daug sulčių. Jei kibiną gali suvalgyti, riebiomis sultimis bent kiek neapsitaškęs, tai tu ne kibiną valgei. Iš kibino turi sunktis ta kvapni, gosli, apetitiška drėgmė ir skystis. Ir čia taip ir buvo.
Kibinai kilę iš Krymo, o ten jau Osmanų imperijos ir mongolų Aukso Ordos Krymo chanato kulinarinis genetinis kodas: kur mėsa turi kvepėti, kliuksėti ir būti kokia tik nori, bet ne sausa.
Prie geriausių Lietuvos kibinų buvo puikus vištienos sultinys – ne iš kubelių, iš tikros vištos, šilkinės tekstūros skystis blizgėjo pavasario saulėje.
Tai tuo ir baigsiu: žirgyno pasirinkimas ir Lietuvos policijos pasirinkimas, tai kibininė, kuri padeda mūsų geriausiems uniformuotiems vyrams ir moterims ginti, saugoti ir padėti, ir, sakau atsakingai, geriausi kibinai mūsų šalyje.
Penkios žąsys iš penkių, ir šįkart visos mano žąsys – su šalmais ir ant motociklų, policijos garbei.
