Tai štai, Arizona, Koloradas, Teksasas, Naujoji Meksika jau yra barbekiu teritorija ir mėsėdžių žemė. Ten žaliavalgiai ir veganai nevaikšto, o jei ir vaikšto, tai jiems nėra itin komfortiška. Jie žmonės, kaip ir mes, bet tiesiog ten ne Indija ir supratimas visai kitoks.
Ar galima Vilniuje pavalgyti taip pat? Na, taip pat – sunkiai, nes visgi Amerikoje dar yra ir bekraščio užmojo potyris, barbekiu restoranai ten dydžio sulig puse Žalgirio arenos, žmonės dideli, porcijos beprotiškos ir sumuštiniai dydžio sulig vidutiniu lietuvišku moliūgu, o gaiviuosius gėrimus pila ne į puodukus, o į dviejų litrų kibiriukus, kurie gali pagirdyti kiekvieną trokštantį. Aplink dūmai nuo grilio, žmonės geranoriški – daugiausia todėl, kad beveik visi ginkluoti. Beje, aš čia pradėjau lankytis šaudykloje ir pleškinti iš įvairių ginklų, kaip Donbaso sukilėlis, tai labai ramina nervus ir padeda kūrybai. Gerai suprantu, kad Lietuvai reikia ne tik pakeisti įstatymus ir atšaukti alkoholio ribojimus, įvestus valstiečių valdžios, bet ir kuo labiau propaguoti legalų ir profesionaliai prižiūrimą šaudymo sportą ir įstatymais numatytą ginklų nuosavybę. Kuo labiau žmogus ginkluotas, tuo jis ramesnis. Kuo didesnis kalibras, tuo didesnis autoritetas.
Tai štai apie restoraną City Chef, kuris yra įsikūręs Vilniuje, J.Basanavičiaus gatvės apačioje, ten, kur mano vaikystėje buvo senų knygų knygynas. Ta gatve aš kasdien leisdavausi, eidamas iš namų Mindaugo gatvėje į Salomėjos Nėries mokyklą (tada gimnazijų dar nebuvo).
Apie tą restoraną rašiau beveik lygiai prieš trejetą metų, daug vandens nutekėjo, bet įspūdis buvo teigiamas (Vertinimą rasite čia). Tada šis restoranas gavo penkias žąsis iš penkių.
Šį kartą neužsisakėme burgerių – ne todėl, kad burgeris nebūtų geriausias maistas pasaulyje, teisingiausias, sveikiausias ir vedantis į laimę, o tiesiog pristatant į namus burgeris nelabai gerai keliauja, ir tai esu aptaręs jau ne kartą apžvalgose, todėl nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad bandelė paprastai išmirksta ir dingsta terminis kontrastas tarp karštos mėsos ir šaltų, gaivių daržovių. Todėl palaiminti yra tie restoranai, kurie mėsą ir daržovių garnyrus rūpestingai pakuoja atskirai, kaip mes matėme ir šiuo atveju (nuotraukose parodytas maistas ir pakavime, ir jau sudėtas ant lėkščių mūsų elitinės rezidencijos išskirtiniame interjere).
Iš visos gausos, kurią matote nuotraukose, man labiausiai patiko šonkauliai, kurie Lietuvoje vis populiaresni, bet dažnai turi dvi problemas – būna per riebūs (kartais išvis šonkauliais vadina pusiau virtą, pusiau keptą lašinį ant kaulo, tai tokius iškart švyst per tvorą), arba per kieti. Šonkaulių mėsa gali būti sausa, bet turi bet kuriuo atveju lengvai atsiskirti nuo kaulo. Apie peilį net šneka neina: pakanka šakutės šonu perbraukti, arba net šaukštu, ir mėsytė nukrenta, o kaulas lieka švarus, lyg poliruotas. Ir mėsa turi kvepėti dūmu. Čia taip ir buvo.
Pridėsiu, kad amerikietiško stiliaus mėsą dar Vilniuje išmano Kansas City Bar-B-Que (tiesa, nežinau, kaip jiems sekasi per karantiną, tačiau 2019 m. vasarą ten buvo fantastika – perskaityti galite čia).
Plėšyta kiauliena, kuri Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus neregėtai išpopuliarėjo, čia buvo tikrai nebloga – švelni, drėgna, nors gal ir negautų kažkokio įspūdingumo prizo. Ji buvo lyg tokios mėsos salotos, kuriose vien mėsa ir nėra jokių daržovių. Tiesiog mano svajonė. Plėšyta kiauliena – tai palyginti lengvai paruošiamas produktas, o saldus padažas su melasa suteikia taip lietuvių mėgstamo saldumo – lietuviai šiaip yra iš prigimties smaližiai, tik patys sau to nepripažįsta, net arbatą ar kavą geria su dviem ar trim cukraus šaukšteliais, na, aš tai to nedarau, aš renkuosi išvis be cukraus, bet aš gal ir ne visai lietuvis, tik tai jau atskira tema.
Chorizo dešra buvo puiki – stipraus skonio, kvapni, tiksliai kaip man patinka. Ko nesuvalgėm, paskui vakarienei sunaudojau sumuštiniams, kuriuos dosniai sukroviau ir su aitriosiomis halapos paprikomis, ir su marinuotais agurkėliais, ir su svogūnais, ir su coleslaw salotomis (tarti reikia „kole-slo“, jei nežinote; o dar dažnai Amerikoje jas vadina tiesiog „slaw“, dėl trumpumo). Coleslaw, kapotų kopūstų salotos su majoneziniu arba vinegretiniu padažus, yra turbūt populiariausias garnyras Amerikoje, kilęs iš Olandijos. Kaip žinote, ankstyvame Amerikos kolonizavimo etape Nyderlandų atvykėliai apskritai užėmė svarbų vaidmenį, o XVII amžiuje ten net kolonija oficialiai vadinosi Naujieji Nyderlandai, su visu dabartiniu Niujorku, kuriame Manheteno salos dalis vadinosi „Naujuoju Amsterdamu“ ir kitomis žemėmis rytų pakrantėje, kol stipresni anglai neatspaudė tų teritorijų sau, o paskutinis olandų gubernatorius Peter Stuyvesant liko istorijoje kaip Brodvėjaus ir Volstryto statytojas, tačiau ne visų mėgstamas, nes buvo išskirtinis antisemitas ir nekentė žydų – ir kaip religijos, ir kaip tautos. Salotos coleslaw labai dažnai nukenčia nuo per didelės padažo gausos, kai būna pažliugusios – tačiau čia jos buvo tvirtos, padažo kiekis buvo pats tas.
Iš užkandžių norėčiau išskirti ne tik bulvių skilteles (kurios puikiai atkeliavo nesušutusios), bet gruzdintus svogūnų žiedus. Svogūnų žiedai, užkandis, atsiradęs Amerikoje XX amžiaus pradžioje, neturi autoriaus – nors, žinoma, kaip įprasta JAV, ten suskaičiuojama apie 140 restoranų, kuris tvirtina, kad svogūnų žiedai prasidėjo pas juos (ir, žinoma, visada parašoma, kad ne šiaip kokie žiedai, o „visame pasaulyje garsūs“). Svogūnų žiedų kokybė nustatoma dvejopai: pirma, turi būti pakankamai daug svogūno, kad liktų traškus vidus, o ne suvirusi pliurzė, ir kad tešlos gruzdinimui nebūtų per daug, ir ji nebūtų įmirkusi aliejuje, bet tokia traškoka. Visi šie reikalavimai buvo išlaikyti.
Barbekiu vištiena buvo fantastiškai kupina skonio, jokio blyškumo, jokio neutralumo – taip ir reikia. Teisinga vištiena gaunama tinkamai netingint marinuoti ir apskrudinant, bet nesudeginant.
Mėsiška sriuba kliuksėjo tirštu skoniu – čia, jei kam dar nepakanka mėsos įvairiose formose, tai dar ir mėsiška sriuba galima pasismaginti. Atsiprašau, kad nuotrauka indelyje gal ir ne per daug glamūrinė, užtat sriuba atvyko vis dar tinkamos temperatūros, buvo kvapni, ir tai džiugino šnerves ir mėsėdžio smegenis.
Tiesa, padažiukai buvo irgi super – stiprūs, saikingai aitrūs, glamonėjantys išrankų gomurį. Kokie padažai yra geri? Kai juos paskui pasidedi, kas liko, į šaldytuvą, ir sunaudoji kitiems patiekalams. Gerų barbekiu pietų požymis yra toks, kad nieko nereikia išmesti. Taip ir buvo.
Tiesa, vieną priekaištą turiu: kai užsakinėjome, paprašėme – ar galima kolos be cukraus, arba vandens. Kaip jūs galvojate? Atvežė normalią cukrinę kolą. Žinokite, tam ir yra patikslinimo forma, kad galima būtų ten išsakyti pageidavimus, ir restorano darbas yra į juos atsižvelgti.
Už visą užsakymą sumokėjome 33,20 EUR, kas yra fantastiškai nedaug, turint omenyje, kad dviese pavalgėme du kartus – pirmą kartą, kai atvežė, o vakarienei – likučius.
Penkios žąsys iš penkių, ir vėl. Bet ką darysi, turiu duoti restoranui tai, kas jam priklauso.
City Chef Barbecue, J.Basanavičiaus g. 1, Vilnius.
Tel. +370 5 203 4393.
Facebook profilis: https://www.facebook.com/CityChefVilnius
Tinklalapis: https://citychef.lt/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio, šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
