Ir aš neturiu omenyje Rusijos, kur man nebegalima važiuoti (ne, ne dėl to, ką esu pasakęs apie Filipą Bedrosovičių Kirkorovą, dėl kitų mano buvusios veiklos reikalų). Turiu omenyje Iraną, kurį pažįstu labai gerai, bet tik per tvorą: kelerius metus užsiiminėjau Irano atvirųjų šaltinių žvalgyba JAV ir Britanijos užsakymu, vadovavau tam pasamdytiems žmonėms keliose pasaulio šalyse, ir Irano valdžia manęs nelaukia. Net jei ir įsileistų, turėtų man labai daug klausimų. Jei kam įdomu daugiau apie mano praeitį, teskaito žurnalą, pavadintą mano vardu (jau eina penktus metus), arba težiūri mano laidas. Čia aš rašau apie maistą.

Paragauti persiško maisto (o Iranas geografiškai yra daugmaž tai, kas tūkstančius metų buvo Persija) Lietuvoje aš labai norėjau: kažin, kaip pas mus padarys tą virtuvę, kurioje daug ryžių, daržovių, džiovintų vaisių ir riešutų. Jei reikėtų paminėti du nacionalinius persiškus ingridientus, paminėčiau pistacijų riešutus ir granatus: atrodo, šie komponentai patiekaluose būna visada.

Persiškų patiekalų aš valgiau keliose šalyse: Britanijoje – ir restoranuose, ir kai pažįstami persai kvietėsi į svečius, Indijoje (kur persų gyvena nemažai), Azerbaidžane, JAV ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose (ten turtingesni iraniečiai atvažiuoja masiškai – ir pinigus savo ten laiko, kad saugiau būtų nuo režimo ir nuo tarptautinių sankcijų Iranui, ir džiaugiasi alkoholiu bei ukrainietėmis ir lietuvėmis, sakykim taip, masažistėmis ir svetingumo industrijos deivėmis). Tačiau kad persiško maisto bus ir Lietuvoje, prieš dešimtį metų nebūčiau pagalvojęs.

Apie Iraną ir iraniečius galėčiau pasakoti labai daug, tačiau pasakysiu, kad čia, Vilniuje, mes užsisakę į namus gavome persiškos namų virtuvės pavyzdį, kas yra labai gerai: taip valgo paprasti žmones Irane, čia jų namų maistas. Bet niekas aukštosios virtuvės ir nežadėjo (be to, aukštoji Irano virtuvė ir prasčiau pakeltų kelionę). Maistas iš restorano „Termeh“ buvo tai, kas atitiktų lietuviškas bulves, kotletus, barščius, baltą mišrainę ir pyragą „Tinginys“ iš kondensuoto pieno ir sausainių „Gaidelis“. Aš taip rašau, ne norėdamas sumenkinti: tradicinę lietuvišką virtuvę kartais labai mėgstu, man ji brangi, ir tada, kai ji gerai atlikta, man duoda labai daug laimės. Dabar rašydamas užsimaniau sriubos su mėsos kleckučiais, kotletų su bulvių koše, cepelinų ir gal net šakočio. Ne, apie šakotį aš pajuokavau. Nors šakotis (ypač labai šviežias) ir saldainiai „Paukščių pienas“ mane sugeba nuteikti itin gerai.

Ryžiai (labai gerai išvirti, ten, Irane, visokių būdų esama, su pradiniu mirkymu sūriame vandenyje, įvairiais garinimais ir skirtingais vandens kiekiais) buvo pavyzdiniai: buvau traumuotas vaikystėje lietuviškai-sovietinių ryžių, kurie buvo beskonis perviręs ir sulipęs gumulas, pats blogiausias iš visų garnyrų, ir tik vėl paragavęs gerų Indijos, Tailando ar Irano virtuvės ryžių suprantu, kad tai nėra prastas patiekalas. Ne, ryžiai gali būti labai skanūs, jie gali būti aromatingi, birūs (arba lipnūs, kaip Tailando „lipnieji ryžiai“), ir tokie, kad neįmanoma sustoti apie juos galvojus.

Čia mane nustebino persiškas plovas (čia iš trijų populiariausių mėsų rinkinio, 20,75 EUR): kvapnus, su puikia mėsa, sausokas ir neriebaluotas, tiksliai toks, kaip aš mėgstu. Aš žinau, kad Lietuvoje, kur milijonas krepšinio trenerių, dabar yra ir milijonas plovo meistrų, ir tie žmonės yra nepakeliamai įkyrūs su savo receptais ir ginčais apie „vienintelį tikrą ir teisingą uzbekišką plovą“, už juos blogesni yra tik keraminių kepsninių entuziastai. Vieną plovavirį dunduką iš Kauno esu net užblokavęs visuose kanaluose: tas artistas negalėjo apsiraminti, nes labai svajojo apie mano apžvalgą savo plovui, ir taip jam niežėjo, kad man net naktimis rašinėjo ir maldavo, keikėsi, barėsi ir moralizavo. O persiškas plovas pasirodė fantastiškas.

Man labai autentiški pasirodė kukuliai gilios rubino spalvos granatų padaže. Tai buvo tikras Iranas. Žinau, kad nuotraukose tie dalykai, išdėlioti vienkartiniuose induose, gal ir nėra labai įspūdingi, bet svarbiausia yra tikrumas ir gamintojo meilė. Iš visų patiekalų matėsi, kad jie myli maistą. Tas pats alsuote alsavo ir abejose sriubose: ir su jautiena (juokinga kaina – 2,10 EUR, tikrai ji verta daugiau), ir vegetarinėje lęšių sriuboje (3 EUR); abi turėjo ir prieskonių gausą, ir tam tikrą santūrumą. Iraniečių prieskoniai maiste yra subtilūs, jie niekada nebūna plėšantys burnos gleivinę ir šokiruojantys, ir čia buvo geras pavyzdys.

Maltos mėsos kebabas ant iešmelio buvo švelnus, lyg pūkinis, ir aš pagalvojau, kad man gal labiau patiktų intensyvesnis, sultingesnis skonis, kokį mėgsta Indijos šiaurės vakarų pasienyje, netoli Afganistano ir Pakistano (taip, ir tos virtuvės esu valgęs, visokių jogurte marinuotų mėsų, keptų ant iešmo – tikra fantastika), bet čia buvo tikra persiška autentika.

Falafeliai buvo turbūt vieni geriausių iš ragautų gyvenime, lengvučiai, ir dar su įdaru, lyg kokie oriniai pyragaičiai. Kaip galėjau falafeliais anksčiau nesižavėti? Palaukit, žinau kaip. Nes juos gamindavo nemokšos Vilniaus hipsteriai. O čia buvo tikras Artimųjų Rytų klasikos triumfas (žinau, Iranas pats jau nebe Artimieji Rytai, bet aš apie patiekalą).

Nuostabus medumi gardintas desertas, baklava, buvo ko gero švelniausias ir sultingiausias per ilgą laiką, gal tik Stambule galima tokio rasti. Gailėjausi, kad tik du gabaliukus pasiėmėme.

Už visą puotą sumokėjome, kartu su pristatymu ir arbatpinigiais kurjeriui, 37,57 EUR, ir tai tikrai labai nebrangu. Ar užsisakinėčiau vėl? Kad ir rytoj, nors persų virtuvė tikrai nėra mano mėgstamiausia, net kai labai autentiškai ir su meile atlikta (jei man reikėtų tris savaites tokiu maistu maitintis kasdien, turbūt pavargčiau). Ar džiaugiuosi, kaip Lietuvoje pasirodo ši egzotinė virtuvė? Labai. Lietuvai reikia daugiau egzotikos, daugiau užsieniečių, daugiau pasaulio skonių ir kvapų. Penkios žąsys iš penkių.

Termeh, Jasinskio g. 16a, Vilnius. Tel. +370 652 78159. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/termeh.lt/

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 7:30 iki 20:30, penktadieniais nuo 7:30 iki 21:30, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 11:00 iki 20:30.