Meksikietiškas maistas Lietuvoje prigijo sunkiai, skirtingai nuo picų ir sušių (nors dažnai ir picos, ir sušiai šioje Dievo nubaustoje žemėje būna tokie, kad geriau jau jų negamintų - tačiau būna ir gerų pavyzdžių, kurie yra įtraukti į mano paskelbtus 2020 apdovanojimus: Užkalnis skelbia geriausių 2020 Lietuvos restoranų apdovanojimus). Nepaisant to, kad geriausias restoranas Lietuvoje yra meksikietiškas, tačiau šiaip meksikiečių virtuvę lietuviai renkasi nenoriai, jos nelabai supranta, pavadinimų nemoka ištarti (sako “jalapenai”, “faytos”, “tortilyjos” - kažin kas jiems smegenyse užsiblokavę nuo tų laikų, kai viena kalbatvarkė vėpla norėjo uždrausti žodį “salsa” ir pavadino “ispanišku padažu” ar kažkaip panašiai), o Meksikos skoniai jiems per drąsūs. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu sostinės Gedimino prospekte buvo meksikietiškas restoranas, įsikūręs ten vietoje pirmosios sovietmečio picerijos “Vidudienis”, ir ten buvo geras tik išmanus interjeras, nes visa kita buvo kolūkietiški karbonadai su šiek tiek “Tabasco” padažo, kurie tų žmonių vaizduotėje, matyt, skambėjo ir atrodė mekskietiškai.
Todėl kiekvienas kartas, kai šiais laikais meksikiečių maisto restoranas Lietuvoje pasiteisina ir išsilaiko, džiugina mano širdį. Nebe pirmus metus Vokiečių gatvėje veikia restoranas gražiu anglišku pavadinimu “No forks”, sėkmingai vykdantis mano senokai propaguojamą politiką, kad Lietuvoje 95 proc. restoranų privalėtų turėti nelietuviškus pavadinimus. Specialias išimtis leidžiu “Stikliams”, jų aludei, “Ponių laimei” ir restoranui “Pakalnutė”, kuris yra Salantuose.
Restoranas “No forks” sugebėjo atlaikyti karantiną, ir jau tai yra gerai. Maistas atkeliavo per žiemos speigus ir vėją neblogai, ir man pasirodė, kad viskas buvo paruošta dosniai ir gausiai - gal net kiek per dosniai. Buritas su brisketu (krūtinine jaučio dalimi) buvo puikus, sultingas, bet visko buvo tiek daug, kad buritas tiesiog griuvo rankose ir pažadas valgyti be šakučių negalėjo būti įvykdytas. Dideli pomidorų gabalai atrodė labiau lietuviškai, negu meksikietiškai - labiau tikėčiausi “pico de gallo” (gaidžio snapo), delikataus smulkiai kapotų pomidorų, svogūnų, pipirų ir kalendros mišinio.
Buritas su kiauliena buvo sausesnis ir geriau laikantis formą, bet įdaras nebuvo toks skanus ir blankesnis.
Didžiausias džiaugsmas buvo vištienos sriuba, kuri buvo jauki, taisyklingai aštri ir tikra tropikų šiluma skaidrino lietuvišką žiemą. Tas maistas buvo kaip skiepai nuo liūdesio.
Kesdaija su vištiena (“pollo loco”, išprotėjęs viščiukas) buvo smarkiai perkrauta įdaru, bet jautėsi čipotlė, rūkytas pipiras, ir bendras įspūdis vėl buvo jaukus ir nuoširdus. Pasijutau lyg neblogoje tinklinėje Amerikos meksikietiškoje užkandinėje, kur žmonės visada užsisako per daug maisto - arba nuo pagirių, arba apsirūkę žolės, kai pramuša alkis. Tos užkandinės visada elgiasi, kaip rūpestingos mamos arba tetos, kurios būna laimingos, kai vaikai persivalgo.
Visas maistas kainavo 31,62 EUR. Keturios žąsys iš penkių, ir tegu greičiau baigiasi karantinas.
No Forks Mexican Grill, Vokiečių g. 9, Vilnius. Tel. +370 613 80178 Tinklalapis: www.noforks.lt Facebook puslapis: https://www.facebook.com/noforkslt/
Kasdien nuo 11:00 iki 21:00
