Antrosiose šio laiško eilutėse priminsiu, kad restoranai yra vieni labiausiai ir nepelnytai nukentėjusių karantino metu: žmonės prarado darbus ir pajamas, profesinis augimas sustojo, investicijos yra minuso lygyje, daugelis silpnesnių, bet įdomių vietų užsidaro, ir jų vietą užiminėja lietuviški tinkliniai monstrai su mikrobangių divizijomis, kas nedžiugina.
Kodėl nepelnytai? Todėl, kad restoranams buvo pritaikytos neproporcingai griežtos ribojimo priemonės, nes tikrai ne jie buvo nei didžiausi, nei antroje, nei penktoje ar dešimtoje vietoje pagal riziką užkrato židiniai. Bažnyčios, mugės, eglučių žibaliojimai, jūros šventės, pamokos mokykloje, maisto prekių parduotuvės su pensininkais, kuriems kaukės ant smakrų, ir kitokios blogybės buvo atlaidžiai toleruojamos, bet restoranus buvusi valdžia ujo ir niekino – dar ir todėl, kad ten pilsto į taures velnio lašus.
Didelė visuomenės dalis parodė, ką moka, pūliuodama pavydu ir neapykanta: valgykit namie, pižonai ir turčiai, visos bėdos per jus, valgykit, kaip mes – bulves nuo keptuvės su užpernykščiu saulėgrąžų aliejumi. Nebus jums omarų ir kepsnių.
Restoranai rodė disciplinos ir tvarkos stebuklus – stumdė stalus, didino atstumus, viską dezinfekavo vėl ir vėl, preciziškai laikėsi reikalavimų, nes pratę, ne mažiau nei ligoninės, laikytis higienos reikalavimų, ir daugelis išgyveno, dar ir kurdami naujas darbo vietas išvežiotojams, o yra tokių, kurie dar ir patys, tarpais tarp maisto gaminimo, jų žmonos ir vaikai, vežioja užsakymus žmonėms į namus. Dar kiti vežioja maistą medikams, kaip „Greita sraigė“ (apie šį puikų restoraną Dvarčionyse rašiau „Delfi“ laimingesniais laikais, o štai čia „Delfi“ pasakojo apie jų tarnystę, padedant daktarams).
Restoranai atsilaikė dar ir todėl, kad daugelis žmonių, suprasdami, kad taip palaiko daugelį žmonių, dirbančių labai sunkioje industrijoje, užsisakinėjo ir užsisakinėja į namus. Kiekvienas jūsų užsakymas į namus arba saugus nuvykimas pasiimti išsinešimui yra šventas poelgis.
Ši ilga įžanga yra į keistą, bet malonią patirtį, kurią turėjome vakar, užsisakę nenoriai maistą iš mūsų mėgstamo, bet per karantiną primiršto restorano Gedimino prospekte, „The Town“ (štai ką rašiau apie juos, kai tik grįžome šiemet iš Kalifornijos ir kai karantino šmėkla dar tik galando savo dalgę).
Kodėl nenoriai? Nes mums atrodė, kad toks maistas nekeliauja, nes negali keliauti (taip manėme mes), ir todėl nenorėjome nusivilti, o paskui pamanėme, tiek jau to. Ant pakuočių matote mano draugės Faustos Marijos Leščiauskaitės vardą: tai neatsitiktinai, nes moteris geriau už mane parenka visą asortimentą apžvalgai (man tik duok valią, aš užsisakysiu burgerį), ir jos dėka mano apžvalgos tolydžio gerėja ir darosi vis aktualesnės ir įdomesnės plačiajam skaitytojų ratui.
Restoranas turi (bent jau programėlėje „Wolt“, kuri su šia apžvalga nesusijusi ir kuri mums vis nemoka pinigų, gal todėl, kad mes neprašėme tų pinigų, o būtų labai gerai, jei susiprastų ir ką nors padovanotų, nors gal ir ne, tai nebūtų sąžininga ar etiška, tačiau jei jie norėtų mums padovanoti ką nors, tai visad prašom, mes niekam nesakysim), taigi, restoranas „The Town“ turi savo rekomenduojamus patiekalus, ir mums atrodo, kad tai kaip tik tie patiekalai, kurie gerai keliauja. Bet mes pabandėme ir tų, ir paprastojo meniu pasiūlymų, ir turime nustebę pasakyti, kad jie visi keliauja puikiai.
Dar galiu pasakyti, kad buvome absoliučiai nublokšti ir gerąja prasme šokiruoti ne tik kokybės (jau vien pakuotes pažiūrėkite, servetėles, indelius – visą tą kruopštumą, tokį matėme gal tik „Da Antonio“ restorane, kuris irgi puikiai pasiruošęs maisto išvežimui, apie juos rašiau per pirmąjį karantiną), bet ir neeilinio šventiškumo. Ant stalo buvo prabangūs Kalėdų pietūs (nežinau, ar jie dirbs per Kalėdas?), ypač nuostabi ir kalėdiška man pasirodė antis confit (9,50 EUR), su bruknių padažu: tos bruknės buvo tikras šventės ir laimės pažadas. Pati antis buvo kartu švelni ir tvirtos konsistencijos, o bulvių košę geresnę Lietuvoje siūlo tik „Stikliuose“, gaminamą pagal prancūzų legendos Joël Robuchon receptą.
Aštuonkojis (22,50 EUR) buvo iškeptas tobulai, ir aš prisiminiau, kad vieną kartą per miegus draugei pažadėjau išmokti gaminti aštuonkojį, ir pažadas neužgyja: kai tik baigsis karantinas, jau esu susitaręs su vieno restorano šefu, kad jis mane išmokys gaminti aštuonkojį.
Kijevo kotletas už juokingą 7,50 EUR sumą (nes tikrai tai labai maži pinigai) buvo toks geras, kad geresnį gamina tik Palangoje Ingridos Sabonienės „Pušų paunksnėje“ (skaitomiausia mano apžvalga iš 2018 metų yra čia), savo papratimu išpjoviau stačiakampį šulinuką, kad galėčiau mirkyti duoną į skystą sviestą viduje. Ar tai buvo geriausias Vilniaus Kijevo kotletas? Manau, kad taip. O dar tie švelnūs, kreminiai burokėliai: dar vienas šventinio stalo atributas. Aš juos valgiau, kaip desertą.
Jautienos kapotinis (tartaras), 11,50 EUR, nustebino ne tik tuo, kad atkeliavo visiškai nenukentėjęs kelionėje, bet ir brandintos jautienos kokybe, kokią gali užtikrinti tik geriausi kepsnių restoranai Vilniuje, bet ir gausiais kaparėliais, ir svogūnais, ir garstyčiomis – tai buvo skonio bomba ir užtaisas.
Turbūt vieni geriausių šalyje buvo ir vištienos sparneliai su barbekiu padažu (8,50 EUR), sultingi, su daug mėsos, didžiulis gliaudymo malonumas – tokius arba vos geresnius siūlo tik puikus amerikietiškas picerijų tinklas „Pizza Hut“, kurio restorano (normalios apimties) Lietuvoje kaip nėra, taip nėra, jau ir „Burger King“ atsirado, ačiū Dievams ir verslui, o kada „Pizza Hut“ su sūrio kraštu ir kiaulienos kukuliukais, klausiu aš jūsų?
Ir paskutinis akordas: mano užgaida, kuri iš pradžių atrodė keistai – Cezario salotos. Su Cezario salotomis yra tokia problema, kad jas absoliučiai geriausiai gamina „Bučeris“ (apie juos rašiau labai seniai, 2017 metais, kai jie dar buvo „Oze“, dabar jie „Panoramoje“, Vilniuje, ir dar „Ogmios Mieste“), ir taip, „Bučeriui“ tos salotos visgi neprilygo, bet buvo velniškai arti. Net džiūvėsiukai, krutonai, kurių nesu mėgėjas, čia buvo lengvučiai, oriniai, nesukepę, o brandinto sūrio dosnumas buvo neproporcingas kukliai 6.50 EUR kainai.
Visa ši nuostabi šventė, kartu su pristatymo mokesčiu, kainavo vos 66,50. Taip galėčiau pietauti kasdien.
Penkios žąsys iš penkių, ir ačiū, kad esate ir dirbate.
The Town, Gedimino pr. 26, Vilnius. Tel. +370 5 203 1228.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:30 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais nuo 11:30 iki 23:00.
