O ši maisto apžvalga, tiksliau, pristatomo maisto inspekcija ir įvertinimas mano skvarbia akimi ir patyrusiu liežuviu bei gomuriu, kuris yra daug matęs visko, turi juokingą priešistorę, nes restoraną parinko draugė, ir aš jos klausiu, iš kur maistą užsisakinėsim, o ji man sako: “Ponas Starkis”. Hm, galvoju, čia kažkoks turbūt žuvies patiekalų specializacijos restoranas, gal ir nieko. Paskui pasirodė, kad tikrasis pavadinimas yra “Ponas Tarkis”, kuris girdisi lygiai taip pat, ir kad tai yra lietuviškos virtuvės restoranas Vilniuje.
Retai pasitaiko, kad visi patiekalai būtų pavyzdiniai. Jei norėčiau kabinėtis, pasakyčiau, kad vienas cepelinas su varške buvo prairęs, bet nenoriu kabinėtis: greičiau stebuklas yra, kad viską atveža puikios būklės ir tobulai supakuotą, ir dar indeliai su skyreliais, kaip matote nuotraukose, kad sudėtinės dalys nesusimaišytų. Jeigu sekėte mano kitus kritinius straipsnius apie maistą, pristatomą iš restoranų, tai turbūt prisimenate, kad viena didžiausių klaidų yra bandymas sukišti visą patiekalą į vieną indelį, kur bulvytės sušunta, padažas sudrėkina viską, ko jis neturi sudrėkinti, ir rezultatas būna nuviliantis. O čia supakuota puikiai.
Prasidėjo viskas nuo ukrainietiškų barščių su rūkytais šonkauliais, ir barščiai buvo geresni, negu man teko valgyti Ukrainoje - tiršti ir sodrūs, o jau šonkauliai buvo gigantiški ir tikrai parūkyti. Tai pavyzdiniai barščiai, kokius vargu ar namie išsivirsite. Ir barščių kaina komiška: du eurai. Gal “Poną Tarkį” kažkas subsidijuoja? Tų barščių vien savikaina turėtų būti kokie penki eurai.
Cepelinai tiek su varške, tiek su mėsa buvo puikūs, spirgučiai tobulai sukepinti, mėsa absoliučiai nepriekaištinga, ne kokia nors pigi, o tokia, kokios norisi paskui dar - kad iš tos pačios cepelinų mėsos padarytų kleckučių, pavyzdžiui (čia prisiminiau iš vaikystės, kai per daug mėsos būdavo, tai paskui dar virdavo sriubą su kleckučiais, bent jau pas mus Kaune taip buvo). Ir cepelinų porcija tik už septynis eurus. Fantastika. Ir dar gavome nuolaidą - ne todėl, kad aš garsenybė ir elitas, bet todėl, kad visiems naujiems klientams pirmam užsakymui duoda dešimties procentų nuolaidą.
Dar mums patiko, kad žolelės uždėtos ne belekaip - ne kokia pavargusi šaka, kuri pristatant suzmenka ir pavargsta, o žolelių pabarstyta vos vos, delikačiai, elegantiškai, su tikru rūpesčiu, kaip viskas atrodys.
Kugelis (12 EUR) su dviem šonkauliukais buvo labiau kugelis su šonkauliais, jie buvo gigantiški, mėsos buvo labai daug, ir vien ta kugelio porcija būtų pamaitinusi bus abu ir gal dar su šuniukais būtume pasidalinę (mūsų šuniukai, kurie valgo brangiau ir maitinasi geriau, negu visa jūsų šeima kartu paėmus, mėgsta gauti nuo stalo geriausius gabaliukus, ypač vertindami australišką wagyu jautieną, keptą vidutiniškai). Kugelis buvo iš tų, kurie kepami skardoje, o ne šutinami puode (tas puode šutintas, toks kreminis, yra mano favoritas), tačiau tai juk vienas iš dviejų normos variantų. Valio kugeliui, tegyvuoja kugelis.
Kalakutienos Kijevo kotletas, įdarytas sūdytu Bretanės sviestu, buvo tikrai kitoks (bent jau tamsesnis iš išorės, negu jūs pratę matyti), ir labai aiškiai buvo justi tas sūrumas, ne tik pačiame Kijeve, bet ir bulvių košėje, bet tai nereiškia, kad blogai: baisiau būtų, jeigų stigtų to skonio ar sūrumo. Žinau, kad žmonės apie druską sako “baltoji mirtis” ir ragina ją riboti, bet kartkrartėm galima. Aš anglišką arba prancūzišką stambiųjų kristalų druską kartais valgau vieną, imdamas žiupsnį, kaip skanėstą. Čia man vietoje deserto.
Kijevo kotletas buvo geros struktūros, traškus iš išorės ir švelnus viduje, kaip aš mėgstu - o salotos, kurios buvo prie jo, buvo traškios ir gaivios. Gal man dar labiau patiktų klasikinis garnyro trio (morkų salotos, žirneliai ir burokėlių salotos), bet negali gi viskas būti tik pagal mane ir mano išlavintą skonį.
Už visus pietus ir dar su pristatymu mes sumokėjome 38.30 EUR (tiksliau, draugė sumokėjo, nes iš kur pas mane tokie pinigai), ir tai nuostabiai pigu už tokios kokybės ir gausos maistą. Ypač tie barščiai už du eurus, su nuolaida - euras aštuoniasdešimt, prašau, gal pabranginkit jau? Negalima taip pigiai žmonėms maisto tiekti, paskui jie išpuiksta ir nevertina. Nors meniu parašyta, kad keturi eurai, bet čekyje kažkodėl du.
Penkios žąsys iš penkių, nes Vilniuje reikia tokio maisto, o lietuviška virtuvė nusipelno tokios pagarbos ir nepriekaištingo įvykdymo.
Ponas Tarkis, Pylimo g. 23, Vilnius. Tel. +370 633 00100. Interneto puslapis: https://www.ponastarkis.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/ponastarkis/
Kasdien nuo 11:30 iki 19:30.
