Restoranų apžvalgininkui yra nelengvi laikai, nes restoranai uždaryti, gamina tik išsinešimui, žmonės pasidaro tik kruopelytę nuo apyvartos, bet pagrindinė bėda yra ne ta: aš žinau, kaip restoranams dabar sunku, ir labai noriu rašyti apie tuos, apie ką galima parašyti gerai - šiais laikais suvarinėti būtų nelabai gražus užsiėmimas.
Kaip rašiau vakar, esu pakilios nuotaikos: buvau pas uošvius Kelmėje, ten nauji namai, valgiau penktadienį triušio, paskui pusryčiams - šviežių ikrų pusę kilogramo iš Vilniaus tiekėjų, kurių negaliu minėt, kad nebūtų reklama (rašykit asmeniškai), paskui pietums valgiau vėdarų, gerumas ant gerumo, saulėta, šerkšnas, ko dar reikia gyvenime. Artėja mano didysis jubiliejus, šventė didžiulė, laimės pilnos akys.
Grįžom iš Žemaitijos, reikia valgyt, o dar ir reikia apžvalgą padaryt, na, kam duoti šansą, kam padaryt šventę gyvenime? Kaip jau esu sakęs, labai gerai keliauja picos (šiaip Amerikoje picos populiarumas dalinai rėmėsi tuo, kad picos yra labai transportabilus patiekalas, jos lengvai pakelia kelionę). Tai gal pabandom picų, kurių nebandę?
Picas Lietuvoje lengviau suvarinėti, negu girti. Jokio čia stebuklo: tiesiog picas mūsų šalyje kepa, kas netingi. Gerų picininkų nėra daug, oficialiai įvertinta pasaulyje tikra Neapolio picerija yra viena vienintelė (apie ją rašiau Delfi čia), ir daugelis picerijų yra tinkliniai siaubai, apie kuriuos nesinori pasakoti. Dar man patiko Pizza Verde (straipsnį rasite čia), nežinau, ar jie dar tebeveikia. Ir dar šiemet man Klaipėdoje patiko picerija “Baltos lėkštės”, tikra kokybė. (Nuoroda į straipsnį čia).
Tai rasti šiais laikais stiprią piceriją yra džiaugsmas, o aš mėgstu džiaugtis. Ar yra tarp jūsų kas nors, kas nemėgsta džiaugtis? Pakelkite rankas.
„La Storia“ (išvertus iš italų kalbos, kuria šiek tiek kalbu, šiek tiek rašau, nes esu daugelio talentų žmogus, tai būtų „istorija“) yra picerija Savičiaus gatvėje, kur restoranų daug ir jie vienas prie kito.
Valgiaraštis man patiko savo klasikiniais principais, bazinėmis nuostatomis: klasikinės itališkos picos, jokių ten bajorų, kunigaikščių, studentų ar kokių nors prezidentų. Aš nieko prieš fantaziją, tik ji dažniausiai nieko gero neatneša. Neapolyje pačios geriausios picerijos turi pačius paprasčiausius meniu. Aš suprantu, kad Havajų pica su ananasais yra pati populiariausia pica pasaulyje, tačiau aš neprivalau jos mylėti. Aš sutinku, kad majonezas ant picos padeda skoniniams pojūčiams, tačiau aš gerbiu picerijas, kurios to majonezo nededa.
Aš užsisakiau picą su ančiuviais, kuri yra (mano požiūriu) smarkiai pagerintas Margeritos variantas - jei Margerita, antra pagal paprastumą pica, yra su sūriu ir pomidorų padažu, tai čia prisideda dar ir ančiuviai, sūrios žuvytės, kurios yra Dievo dovana tiems, kas mėgsta valgyi sūriai. Jeigu klausiate, kokia yra pica pirmoji pagal savo paprastumą, tai būna Marinara, kurios lietuviai nesupranta, nes ten tik tešla ir pomidorų padažas, nes dėl Neapolio ubagystės į ją net sūrio nededa.
Mano draugė užsisakė pepperoni picą, tai yra, picą su aštria dešra ir pipiriukais, ir jai ji patiko labiau už tą, kurią užsisakiau sau, ir čia mūsų nuomonės išsiskyrė, bet dėl to žmonės ir yra kartu, kad mus traukia skirtingi dalykai, nejaugi neaišku. Pepperoni pica man patiko tuo, kad pipiriukai buvo gausūs ir dešra nebuvo pigi, kuri krosnyje išplaukia rožinių riebalų bala.
Aš įvertinau ir picos padą: gal jis ir nebuvo toks, kaip geriausieji Italijoje, bet iki itališko traukė laisvai. Picos riekę galima buvo paimti ir valgyti viena ranka, o kai susitvarkai viena ranka, tai Italijoje yra sėkmės formulė, ir prašau čia neįžvelgti jokios antros prasmės. Tešlos miltai buvo teisingi, nors gal ir ne patys brangiausi, kildinimas buvo labai geras, ir aš negalėjau daugiau nieko geresnio pasakyti, negu tai, kad ta pica, patiekta ne Neapolyje, o kur nors kitur Italijoje, nesukeltų jokių neigiamų emocijų ir būtų priimta, kaip sava.
Aš ant tos pepperoni picos alyvuogių nedėčiau, bet čia tik mano pasirinkimas ir mano nuomonė, aš žinau, kad alyvuogės yra teisėtas ir priimtinas Italijoje picos priedas.
Man patiko ir tai, kad picos nėra perkrautos priedais, kad nepadaryta, kaip kitur bandoma, “sočiau”, ir tame santūrume jaučiamas pasitikėjimas savo jėgomis ir noras tiesiog daryti teisingai.
Už dvi picas sumokėjome 17.50 EUR, ir dar pristatymo mokestį.
Aš likau nustebintas ir pradžiugintas šiomis picomis. Vilniuje nedaug geresnių, tiksliau, vienetai. Jie daro dalykus teisingai ir jie nusipelno laimėti. Užsisakykite iš jų ir padėkite jiems nugalėti karantiną.
Keturios žąsys iš penkių. Jie daro šventą darbą. Imkite telefonus, užsisakinėkite ir valgykite.
La Storia, Savičiaus g. 6, Vilnius. Tel. +370 611 17826. Facebook profilis:https://www.facebook.com/LaStoriaVilnius/
Nuo antradienio iki ketvirtadienio - nuo 10:00 iki 20:00, penktadieniais ir šeštadieniais - nuo 10:00 iki 21:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 19:00.
