Be to, Kaunas ilgai kamavosi nuo visokių provincijos ponų kompleksų, kur restoranai su sietynais bei kvarbatkom ir bajoriškais interjero pribambasais, o lėkštėse – amžini 1993-ieji.
Priminsiu, kad Kaunas turi ir blogiausią šalies restoraną, apie kurį rašiau DELFI.
Tai Kaune, mano gimtajame mieste, kur išvydau pasaulį prieš beveik penkiasdešimt metų, ko tik nėra.
Kaunas turi, žinia, ir labai šviesių pusių. Geriausias šalies restoranas, Agavė, yra ten: nuo 2015 metų kasmet jį skelbiu tokiu, tikrinu jį dažnai, ir jis niekada nepaveda. Vien dėl šito restorano aš sėdu į automobilį ir važiuoju į Kauną išleisti maistui šimtą-kitą eurų, o kartais net viešbutyje pasiliekame nakvoti. Agavė yra meksikiečių restoranas, bet ne toks, kurių yra Amerikoje – tai ne Tex-Mex stiliaus įstaiga, ne amerikietiškasis Meksikos variantas, o labai aukšto lygio meksikietiška autentika.
Kai išgirdau rekomendacijas ir labai gerus atsiliepimus apie restoraną Holas, kuris yra Laisvės alėjoje, ir kurio pagrindas yra meksikietiškos virtuvės patiekalai, buvau labai atsargus. Ar gali būti antras meksikietiškas stebuklas Kaune? Bet nuėjom ir nusprendėm patikrinti. Toks darbas.
Restoranas, į kurį reikia įeiti per gana apsilupusią tarpuvartę (arba nuo bromos kažkas tyčia granito plokštę nulupo ir savo iškeliavusiam seneliui padarė paminklą kapinėse), buvo jaukus ir draugiškas – gal kažkiek ir tamsoka, bet ne visiems gi būtina maistą fotografuoti, kaip man.
Valgiaraštis nedidelis, ir iš jo norėjosi praktiškai visko, tai mes praktiškai visko ir užsisakėme (pažiūrėkite čekį), ir padavėja padarė apvalias akis. Paskui klausiam, čia jūs nustebote, nes neįmanoma tiek suvalgyti dviems žmonėms? Taip, sako, mūsų porcijos didelės. Ir porcijos buvo tikrai didelės, kaip Amerikoje. Ir šiaip mums šis restoranas labiausiai už viską priminė kaimynystės meksikietišką restoraną kur nors Mineapolyje, Fynikse ar Portlende.
Tai buvo meksikietiškomis spalvomis nuspalvinta Amerika, ir dar su žydišku prieskoniu, kas man, lietuvių kilmės amerikiečiui, svajojančiam būti žydu, buvo pats tas.
Man labai patiko parašymas prie pavadinimo „Food and Booze“. Čia kad nesuprastų lietuviški biurokratai. „Booze“ angliškai yra šiurkštus žodis apie gėrimus – maždaug „prisiluobimas“. Fu, kaip taip galima, pagalvosite dabar jūs. Bet tai nuostabu. Tokia chuliganiška laisvė.
Kesadija (čia du tortilla paplotėliai su sūrio užpildu viduje, quesadilla, nuo ispaniško žodžio queso, sūris – bet kartais dar būna mėsos arba vištienos) buvo nuostabi: tvirta, nesukritus ir nesudribus. Tokia ir turi būti. Ir su plėšyta kiauliena. Paplotėliai kvietiniai, kaip Amerikoje (Meksikoje dažniau būna iš kukurūzų). Aš jos noriu dabar, rašydamas šią apžvalgą. Pažiūrėkite, kokia neįtikėtina dosni porcija už 7,50 EUR. Vien tos porcijos mums dviese būtų užtekę sočiam pavalgymui.
Kitas dalykas, kuris buvo absoliučiai skirtas nesustabdomam valgymui, ir tik geležinė valia ir kitų patiekalų gausa mus sustabdė nuo surijimo visko iki galo, buvo bliūdas načos, nuostabaus dūminio skonio ir kvapo su puikia meksikietiška dešra – ir šis patiekalas už aštuonis eurus. Kaip jūs Kaune pinigus užsidirbate, kai taip nebrangiai maistą parduodate?
Takai (tacos), kur 5,50 už du vienetus, buvo tokio gerumo, kad man patiko net vegetarinis variantas (su grybais) – puikus stiprus kalendros skonis. Jeigu man, Užkalniui, patinka vegetarinis patiekalas, reiškia, virtuvėje yra auksinių rankų šefas, su dideliu supratimu ir įgūdžiais. Kiti tacos buvo su plėšyta kiauliena, ir jie buvo švelnūs, dosnūs, tiksliai subalansuotų skonių ir sudėtinių dalių kiekio, ir nepagailėta aitriųjų halapos paprikų, kurias neišmanėliai kartais vadina „jalapenais“. Reikia sakyti „halapynjo“. Nepamirškite šito.
Gvakamolė buvo visiškai amerikietiška – kreminė, ne „chunky“ (tokia labiau gabaliuota), kurią mėgstame ir patys gaminame mes, tiksliau, mano draugė gamina, o aš kartais jai padedu, parnešdamas avokadų iš parduotuvės.
Žuvies tartaras buvo vienas geriausių tartarų pasaulyje, pažiūrėkite, kaip jis jautriai ir išmaniai pagamintas, su putpelės kiaušinukais, kurių vienas buvo pusiau skystai išvirtas, kitas – su lašišos ikriukais, ir dideliais kaparėliais (8,50 EUR).
Čili sriuba buvo irgi tokia labai amerikietiška, nes ji buvo tokia labiau kreminė, vėlgi, ne „chunky“, bet būčiau suvalgęs iki dugno, jei nebūčiau užsikimšęs skrandžio galutinai, kai tą sriubą atnešė. Tai tegalėjau tik paragauti.
Sumuštinis su jautiena (9 EUR), „corned beef sandwich“, dar Amerikoje vadinamas „Reuben sandwich“ – sūrioji jautiena, sūris, raugintas agurkėlis ir rauginti kopūstai, buvo tikra žydiška Amerika. Pagal vieną iš versijų, šį patiekalą sugalvojo Reuben Kulakofsky, žydas, imigrantas iš Lietuvos, kuris gyveno ir dirbo Omahoje, Nebraskoje. Tai nėra košerinis patiekalas (nes sūris naudojamas su mėsa, o pagal religinius žydų nuostatus to negalima daryti), bet jo pilna visuose delikatesinėse Amerikoje, kurių tradicija remiasi žydišku Rytų Europos paveldu. Lietuva, kaip žinote, yra irgi Rytų Europos dalis.
Patiekalų buvo tiek, kad penki žmonės būtų laisvai pasisotinę už tuos 64 EUR, kuriuos sumokome dviese. Dar kartą sakau – jei sąskaita būtų ne 64 eurai, o 164 eurai, viskas būtų visiškai gerai.
Dar dešimt eurų palikau arbatpinigių, ir jus skatinčiau taip pat daryti.
Absoliučiai puikus, nuostabus restoranas. Kaune pavalgiau kaip prezidentas Donaldas Trumpas, kurį, tikiuosi, antradienį perrinks antrai kadencijai.
Vilniuje tokio restorano reikėtų. Prašau, padarykite kas nors tokį, neverskite mane dažnai važinėti į Kauną, deginti benziną ir tokiu būdu didinti gamtos taršą. Penkios žąsys iš penkių.
Holas, Laisvės Alėja 84B, Kaunas. Tel. +370 612 15367.
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 11:00 iki 01:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 01:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
